Ką daryti sužinojus, kad jūsų vaikas homoseksualus ar biseksualus?

Remiantis statistiniais duomenimis, vienas iš dešimties žmonių nėra heteroseksualus. Vadinasi, apytiksliai vienoje iš keturių šeimų vienas artimiausių šeimos narių gali būti biseksualus ar homoseksualus, o kiekvienoje išplėstinėje šeimoje turėsime homoseksualių ar biseksualių giminaičių. Teoriškai turėtų būti nemažai artimų žmonių, su kuriais galėtume pasikalbėti, tačiau beveik negirdime apie tėvų, auginančių neheteroseksualius vaikus patirtis. Retai išgirstame ir apie tuos tikriausiai biseksualius ar homoseksualius giminaičius. Dėl egzistuojančios stigmos žmonės yra išmokę slėptis ir užsisklęsti, dažnai – dangstytis heteroseksualiais santykiais, o dėl internalizuotos homofobijos net ir sau nepripažinti homoseksualumo.

Lietuvoje itin mažai girdime ir kalbame apie LGBT+ žmones be skandalo konteksto ir nehomofobiškoje aplinkoje, o pokalbis galėtų būti pirmasis žingsnis, galintis geriau padėti suprasti savo jausmus ir patirtį. Jei neturite artimų žmonių, su kuriais galėtumėte pasikalbėti, prisijunkite prie Tėvų, turinčių LGBT+ vaikų, grupės. Taip pat, galite pasikonsultuoti su Jaunimo linijos savanoriais telefonu arba ieškoti pagalbos iš kitų emocinės paramos teikėjų.

Nors dabar galite jaustis itin pažeidžiami ir nusivylę, jei išmoksite savo vaikus priimti tokius, kokie jie yra, iš dabartinės situacijos išsivaduosite stipresni ir kur kas artimesni su savo vaikais, nei kada esate buvę. Visgi kelias iki tol gali būti nelengvas. Kai kuriems tėvams pavyksta naujienas sutikti ramiai, bet daugelis išgyvena kažką panašaus į gedulo procesą, su kartu patiriamu šoku, neigimu, pykčiu, kalte ir netekties jausmu. Taigi, jei patiriate šiuos jausmus, jie yra visiškai suprantami, atsižvelgiant į mūsų visuomenės požiūrį į LGBT+ žmones.

Nekaltinkite savęs dėl patiriamų emocijų. Bet dėl to, kad mylite savo vaiką, turite dėl jo/jos – ir dėl savęs – judėti suvokimo ir priėmimo link, kad suprastumėte ir galėtumėte paremti savo vaiką. Jei atrodo, kad praradote vaiką – taip nėra, jūsų vaikas yra lygiai toks pats žmogus, koks buvo vakar. Vienintelis dalykas, kurį galėjote prarasti, tai jūsų susikurtas vaiko įvaizdis ir supratimas, kokį apie ją/jį turėjote. Tai gali būti sunkus praradimas, bet įvaizdį įmanoma pakeisti nauju, daug aiškesniu savo vaiko suvokimu. Jei jūsų vaikai yra jauni, juos suprasti yra itin svarbu.

Homoseksualūs ir biseksualūs jaunuoliai, kurie yra nutildomi savo tėvų, patiria didelę alkoholio ar narkotikų vartojimo, taip pat padidėjusią savęs žalojimo ir savižudybės riziką. Kai kurie paaugliai apsisaugo kaip įmanoma labiau atsiribodami nuo savo tėvų. Jei jūsų vaikas atsiskleidė savanoriškai, jūs jau įveikėte pusę kelio link atviresnių santykių su savo vaiku.

Kodėl mano vaikas homoseksualus?

Tėvai to klausia dėl daugybės priežasčių: jie gali gailėtis netekę įvaizdžio, susikurto apie savo vaiką; gali manyti, kad jie darė kažką ne taip; kad kas nors „įtraukė“ jų vaiką į homoseksualumą; gali svarstyti, ar homoseksualumas turi biologinę prigimtį; gali turėti abejonių, ar homoseksualumas įgimtas, išmoktas ar pasirinktas.

Kai kurie tėvai būna šokiruoti išgirdę, kad jų vaikas homoseksualus ar biseksualus, ir išgyvena pyktį ir neigimą. Kai kurie reaguoja klausdami: „Kaip ji galėjo šitaip man padaryti?“. Tai nėra racionali, bet žmogiška reakcija į skausmą. Šią reakciją galėtume priskirti gedulo procesui: gedima, praradus susikurtą įvaizdį apie savo vaiką. Nagrinėdami savo jausmus, galite atrasti, kad vienintelis dalykas, kurį jūsų vaikas „padarė“ – pasitikėjo, kad jūsų santykiai tobulės, jei apie jį/ją žinosite tiesą.

Gali būti, kad galvojate, jog jūsų vaiką kažkas „įtraukė“ ar „pastūmėjo“ į homoseksualumą. Dažnai pasitaikantis mitas, kad homoseksualai „ieško, ką įtraukti į savo gretas“. Visgi, tiesa ta, kad jūsų vaiko niekas „nepadarė“ homoseksualiu ir biseksualiu. Tikriausiai jis/ji jau kuris laikas žinojo, kad yra „kitoks“, taigi joks kitas žmogus ar žmonių grupė niekuo jūsų vaiko „nepavertė“.

Kiti tėvai mano, kad jų, kaip tėvų, vaidmuo prisidėjo prie vaiko lytinės tapatybės. Metų metus psichologija ir psichiatrija nagrinėjo teorijas, kad homoseksualumą lemia tėvų asmenybių tipai, pvz., dominuojanti moteris, silpnas vyras, arba kurios nors lyties elgesio pavyzdžių nebuvimas. Tačiau šios teorijos nebėra priimtinos šiandieninėje psichiatrijoje ir psichologijoje.

Homoseksualūs ir biseksualūs žmonės užauga įvairių tipų šeimose. Kai kurie – dominuojančių motinų, kai kurie – dominuojančių tėvų šeimose. Homoseksualūs ir biseksualūs vaikai gali būti vyriausi, viduriniai ar jauniausi, šeimose, kur kiti broliai ar seserys yra ir heteroseksualūs, ir neheteroseksualūs. Daug neheteroseksualių vaikų užauga šeimose, kurias visuomenė vadina „pavyzdinėmis“.

Nemažai tėvų svarsto, ar egzistuoja genetinės ar biologinės homoseksualumo priežastys. Visgi, nors yra studijų apie homoseksualumą ir genetiką, galutinių ir neginčijamų priežasčių, kas lemia neheteroseksualumą, nerasta. Kadangi neginčijamos žinios neegzistuoja, galėtume paklausti savęs, kodėl mums turėtų būti svarbu tai sužinoti?

Nejaugi paramą ir meilę vaikui turėtų apspręsti mūsų sugebėjimas nustatyti priežastį? Ar mes prašome heteroseksualių žmonių tokiu būdu paaiškinti jų lytinę orientaciją? Reikia prisiminti, kad LGBT+ žmonės egzistuoja, nepaisant jų religijos, tautybės ar etninės kilmės. Todėl LGBT+, kaip ir heteroseksualūs žmonės, yra skirtingi ir pažino savo seksualumą skirtingais būdais. Nors ir galime smalsauti, iš tiesų, nėra svarbu žinoti, kodėl vaikas yra homoseksualus ar biseksualus, kad galėtume mylėti ir palaikyti.

Kodėl jai/jam reikėjo mums tai pasakyti?

Kai kuriems tėvams atrodo, kad jie būtų laimingesni nesužinoję apie savo vaiko homoseksualumą ar biseksualumą. Jie prisimena laiką, kuomet nieko nežinojo kaip laimingą ir be problemų, tačiau dažnai nepastebi, kad santykiai su vaiku buvo šaltesni, mažiau artimi.

Dažnai mes bandome paneigti, kas vyksta, atmesdami, ką girdime („Tai tik toks gyvenimo tarpsnis, jis praeis“); užsidarydami („Jei renkiesi tokį gyvenimo būdą, nenoriu nieko apie jį girdėti“); arba nefiksuodami šių girdimų naujienų poveikio („Gerai, o ko norėtum pietums?“). Visos šios reakcijos yra natūralios.

Visgi, jeigu nežinotumėte tiesos apie savo vaiko seksualinę orientaciją, niekada negalėtumėte pažinti savo vaiko. Didelė jūsų vaikų gyvenimo dalis būtų nuo jūsų slepiama.

Svarbu priimti ir suvokti savo vaiko seksualinę orientaciją, nes homoseksualumas ir biseksualumas nėra praeinantis gyvenimo tarpsnis. Nors žmonės dažnai eksperimentuoja su savo potraukiais ir seksualumu, žmogus, kuris nusprendė atskleisti tėvams savo seksualinę orientaciją ir (ar) tapatybę, tikriausiai jau nebeišgyvena šio eksperimentų laikotarpio. Jis/ji jau praleido nemažai laiko mąstydamas(-a), kad tai suprastų ir priimtų. Todėl, jei svarstote: „Ar ji tuo įsitikinusi?“, atsakymas tikriausiai visada bus: „Taip“.

Kelias link pasisakymo tėvams, kad esi homoseksualus ar biseksualus, apima daugelio neigiamų stereotipų nugalėjimą. Taip pat šis žingsnis yra pernelyg rizikingas, kad būtų žengtas per anksti ar neapgalvotai. Tam, kad jūsų sūnus ar dukra atsiskleistų, pirmiausia, reikėjo daug drąsos. Visų antra, šis žingsnis reiškia, jog vaikas jus myli, jaučia jūsų paramos poreikį ir nori kurti atvirus ir nuoširdžius santykius su jumis.

Kodėl vaikas nepasakė mums anksčiau?

Gali būti sudėtinga suvokti, kad vaikas apie tai turbūt mąstė mėnesius ar metus ir tik dabar pasakė. Čia atsiranda pavojus suklysti manant, kad tai reiškia pasitikėjimo ir meilės trūkumą, abejonę jumis. Taip pat gali būti skausminga sužinoti, kad nepažįstate vaikų tokių, kokie jie yra, ir kad galbūt buvote nevisiškai įtraukti į jų gyvenimą.

Iš vienos pusės tai yra tiesa visų tėvų ir vaikų santykiuose, nepaisant to, ar jie yra neheteroseksualūs ar heteroseksualūs. Tai yra būtina vaikų atsiskyrimo nuo tėvų proceso dalis, kai jie juda link suaugusiųjų gyvenimo. Vaikai padaro išvadas apie savo gyvenimą nesitardami su tėvais.

Kitaip tariant, homoseksualūs ir biseksualūs jaunuoliai gali pradėti jaustis „kitokiais“ būdami labai jauno amžiaus, bet praeis daug laiko, kol jie ras žodžius šioms būsenoms apibūdinti. Dėl to, kad mes vis dar gyvename visuomenėje, kuri nesupranta ir bijo neheteroseksualių žmonių, jiems patiems užtrunka laiko suvokti savo seksualumą. Homoseksualūs ir biseksualūs žmonės dažnai jaučia internalizuotą neapykantą sau ir nesaugumą dėl seksualinės orientacijos. Taigi jiems dažnai prireikia laiko patiems susivokti ir surasti drąsos pasipasakoti tėvams.

Net jei ir galvojate, kad vaikas jums turėtų galėti pasakyti bet ką, reikia prisiminti, kad mūsų visuomenėje homoseksualumas ir biseksualumas yra tabu temos. Taigi, net jei gailitės, kad negalėjote padėti savo vaikui sunkiu gyvenimo tarpsniu, ar net jei manote, kad jūsų įsitraukimas būtų padėjęs vaikui priimti kitokį sprendimą, turite suprasti, kad tikriausiai jūsų vaikas negalėjo pasakyti to anksčiau. Svarbiausia, kad pasakydami dabar, vaikai jus kviečia kurti atviresnius ir nuoširdesnius santykius.

Ar dabar mano vaikas kitoks?

Mes galvojame, kad pažįstame ir suprantame savo vaikus nuo jų gimimo dienos. Esame įsitikinę, kad žinome, kas vyskta jų galvose. Todėl, kai vaikas praneša: „aš – homoseksualus“, o mes to neįtarėm (arba žinojome, bet tai neigėme), būname šokiruoti ir pasimetę. Dažnai turime svajonių ir viziją, koks bus ar turėtų būti mūsų vaikas. Šios svajonės atsiranda iš mūsų pačių patirties ir istorijos, ko norėjome augdami, o ypač viltys atsiranda dėl aplinkos ir visuomenės įtakos.

Lietuviška (ir apskritai globali) visuomenė mus formuoja su heteroseksistiniais planais ir svajonėmis savo vaikams. Todėl šokas ir praradimas, kuriuos galime jausti sužinoję, kad mūsų vaikas nėra heteroseksualus yra natūrali gedulo proceso dalis. Mes išties kažką prarandame – svajonę apie savo vaiką. Taip pat iliuziją, kad galime skaityti savo vaiko mintis.

Žinoma, geriau pagalvojus, tai tiesa apie visus vaikus, heteroseksualius ar homoseksualius. Jie nuolat mus stebina. Jie nestudijuoja, ko mes norime, kad studijuotų; nesirenka darbų, kurie, mes manome, būtų puikios ateities garantas; negyvena, kur mes jiems siūlome; nedraugauja su tais, su kurie mums patinka ir t. t. Pavojinga kurti planus ir svajones kitiems žmonėms!

Neužmirškite, kad jūsų vaikas nepasikeitė. Kad jis – toks pat žmogus, koks buvo prieš jums sužinant apie jo/jos lytinę orientaciją. Tai jūsų svajonėms ir lūkesčiams gali reikėti pasikeisti, kad suprastumėte savo mylimą vaiką.

Kodėl jaučiuosi nejaukiai/nepatogiai dėl savo vaiko lytinės orientacijos?

Nejaukumas, kurį galite jausti, yra mūsų kultūros padarinys. Homofobija yra pernelyg išplitusi šioje visuomenėje, kad galėtume ja nesunkiai nusikratyti. Tol, kol egzistuoja homofobija, bet kokie neheteroseksualūs žmonės ir jų tėvai gali išgyventi baimes ir nerasti ramybės.

Daug tėvų gali susidurti ir su kitokiomis kaltės priežastimis. Žmonės, kurie laiko save „liberaliais“, kurie tiki, kad paliko išankstinius nusistatymus apie lytinę orientaciją praeityje – net tokie, kurie turi homoseksualių draugų – gali jaustis priblokšti, suvokę, kad nesijaučia patogiai dėl to, kad jų pačių vaikas yra homoseksualus. Tokie tėvai ne tik turi kovoti su giliai įsišaknijusiomis homoseksualumo ar biseksualumo baimėmis, bet tuo pačiu metu dar apsunkina save mintimis, kad jie neturėtų jaustis taip, kaip jaučiasi.

Svarbiau susikoncentruoti ties tikrais rūpesčiais: ko jūsų vaikui labiausiai iš jūsų reikia. Stenkitės neužstrigti ties kaltės jausmu, nes tai nieko neduos nei jums, nei jūsų vaikui.

Ar reikėtų kreiptis į psichiatrą ar psichologą?

Tartis su psichiatrais ar psichologais, tikintis, kad vaiko lytinė orientacija pasikeis yra beprasmiška ir žalinga. Homoseksualumas ir biseksualumas nėra ligos ir jos negali būti „išgydytos“.

Tam tikrais atvejais kreiptis į emocinės paramos teikėjus gali būti naudinga, jei norite pasikalbėti su profesionalais apie savo išgyvenimus ir kaip gyventi sunkiu laikotarpiu. Taip pat, jei manote, kad jums ir vaikui reikalinga pagalba bendrauti šiuo laikotarpiu. Arba, jei atpažįstate liūdesio požymius savo vaiko elgesyje ir manote, kad jam/jai reikia pagalbos priimant save.

Darsyk, neheteroseksualūs žmonės dažnai patiria sunkumų priimdami save ir savo lytinę orientaciją tokią, kokia ji yra. Tokiais atvejais emocinis savęs atmetimas gali būti itin pavojinga būsena. Tuomet reikėtų ieškoti pagalbos. Emocinė terapija gali būti viena iš erdvių, kur bus garantuota parama ir konfidencialumas. Visgi reikėtų nepamiršti, kad specialistus, į kuriuos kreiptis, reikėtų pasirinkti itin kruopščiai.

Mes pripažįstame LGB žmonių egzistavimą, bet kodėl jiems reikia demonstruotis?

Lesbietės, gėjai ir biseksualai dažnai kaltinami, kad „demonstruoja“ savo seksualumą, kai atsiskleidžia, kai viešai rodo jausmus tos pačios lyties partneriams ar dalyvauja Pride eitynėse.

Pasaulyje, kuriame vis dar galvojama, kad visi žmonės heteroseksualūs, atsiskleidimas yra vienintelis būdas, kuriuo LGB žmonės gali pranešti apie savo lytinę orientaciją. Atsiskleidimas yra laikomas teigiamu žingsniu, padedančiu išvengti nematomumo visuomenėje, kuris gali vesti iki nepasitikėjimo ir neapykantos sau.

Gali būti nepatogu, kad jūsų vaikas rodo jausmus savo tos pačios lyties partneriui viešai, bet reikia turėti omenyje, kad dauguma žmonių – heteroseksualių ar homoseksualių – dažnai rodo savo meilę ir džiaugsmą mylimiesiems.

Geriau pagalvojus, ar jus erzina ir heteroseksualai, rodantys savo meilę viešai? Skirtingų lyčių poros, einančios gatve susikabinusios rankomis, „šeimyninės“ nuotraukos žurnaluose, galiausiai – vestuviniai žiedai? Tos pačios lyties poros „nesidemonstruoja“ daugiau nei skirtingų lyčių poros, neslėpdamos savo meilės.

Dalyvavimas Pride eitynėse ar kitame viešame renginyje yra politinis pareiškimas. Ypač visuomenėse, kur neheteroseksualumas yra nepripažįstamas ir žeminamas. Todėl viešas matomumas ir lygių teisių reikalavimas yra svarbus žingsnis pripažinimo link.

Jei jums neramu dėl galimų neigiamų reakcijų iš aplinkos, turėkite omenyje, kad kai kurie homoseksualūs ir biseksualūs žmonės riboja savo elgesį, nes ir jie bijo to paties. Bet tik patys LGB žmonės gali nuspręsti, kaip jie nori elgtis viešai.

Ar mano vaikas bus atstumtas? Ar turės sunkumų mokymosi įstaigose, darbo vietose? Ar jam gresia fizinis ar psichologinis pavojus, patyčios?

Visi šie pavojai yra įmanomi, tačiau priklauso, kur jūsų vaikai gyvena ar mokosi, kokius darbus dirba. Požiūriai į homoseksualumą ir biseksualumą po truputį pradėjo keistis. Visgi, kad įvyktų ryškesnis pokytis Lietuvoje, turės praeiti daugiau laiko. Gana atviras ir orus gyvenimas jau dabar yra įmanomas kai kuriose pasaulio vietose.

Deja, visuomenė keičiasi lėtai, o progresas dažnai sutinkamas su pasipriešinimu. Tol, kol daugiau žmonių ir organizacijų viešai nepasisakys ir nekovos už LGBT+ žmonių teises, o homofobija ir transfobija nebus atsikratyta, jūsų vaikas susidurs su nemažais iššūkiais.

Ar mano vaikas galės sukurti savo šeimą?

Priklausomai nuo to, ką laikysime šeima. LGBT+ žmonės tiek anksčiau, tiek šiais laikais augina vaikus, gyvena su mylimaisiais ir partneriais. Tačiau praktinis ir teisinis santykių legalizavimas Lietuvoje kol kas yra neįmanomas. Nors kai kur Europoje ir pasaulyje  LGBT+ aktyvizmo dėka pasiektas nemažas pokytis – tos pačios lyties partneriai pripažįstami teisiškai, pripažįstama tėvystė ir vaikų globa. Tos pačios lyties poros gali naudotis tomis pačiomis ar panašiomis privilegijomis kaip ir teisiškai savo santykius įteisinusios skirtingų lyčių poros.

Tos pačios lyties poros tampa tėvais – kai kurie su dabartiniais partneriais augina vaikus iš prieš tai buvusių santykių, moterų poros susilaukia vaikų dirbtinio apvaisinimo pagalba. Taip pat vis dažniau tos pačios lyties poros įsivaikina.

Kaip dėl ŽIV/AIDS?

Nors iš pradžių ŽIV greičiausiai ėmė plisti tarp homoseksualių ir biseksualių vyrų, taip pat adatomis besidalijančių narkomanų, šiais laikais visi žmonės ir bendruomenės yra arti ŽIV/AIDS grėsmės. Todėl bet kurie tėvai turi būti susirūpinę, nepaisant to, ar jų vaikai heteroseksualūs ar homoseksualūs.

Turite būti įsitikinę, kad jūsų vaikai žino, kaip plinta ŽIV ir kaip nuo to apsisaugoti. Kadangi paaugliai šiais laikais seksualiai aktyvūs tampa gana anksti, jokie tėvai negali ignoruoti grėsmių ir galvoti, kad jų vaikai yra saugūs.

Kaip pasakyti draugams ir giminėms?

Lygiai kaip „atsiskleidimo“ procesas yra sudėtingas LGBT+ žmonėms, taip pat sudėtinga yra ir tėvams. Daugelis tik sužinoję, kad jų vaikai homoseksualūs ar biseksualūs, iškart užsisklendžia. Jiems tampa sudėtinga ne tik pripažinti savo vaiko lytinę orientaciją, bet būna sunku ir dėl baimės, kokia bus aplinkinių reakcija.

Iššūkiu tampa tokie klausimai kaip: „Ar jis jau turi draugę?“ ir „Kada ji ruošiasi tuoktis?“. Daug tėvų atrado, kad jų baimės buvo daug didesnės nei realybė. Kai kurie, slėpę vaiko homoseksualumą nuo savo tėvų – vaikų senelių,– atrado, kad šie „seniai viską žinojo“.

Tiek vaikų, tiek jūsų atsiskleidimas yra procesas, kuriam gali prireikti laiko. Pirmiausiai patys turite jaustis patogiai dėl savo vaiko lytinės orientacijos ir (ar) tapatybės, stengtis suprasti ir sužinoti daugiau. Pokalbiai su vaikais gali padėti išgirsti, kada ir kam jie norėtų atsiskleisti patys ar būti atskleisti. Visgi jie gali jaustis nepatogiai, atlikdami švietėjų pareigą, taigi reikia visų jautrumo ir supratimo. Po truputį atrasite būdus papasakoti tiems, kuriems norite.

Ar kada išmoksime ramiai gyventi tai žinodami?

Jei visuomenėje neegzistuotų heteronormatyvumas ir „privalomas heteroseksualumas“, šio klausimo nereikėtų užduoti, kaip ir nereikalingas būtų atsiskleidimas. Būtų savaime suprantama, kad kai kurie žmonės yra heteroseksualūs, kai kurie – homoseksualūs, biseksualūs ar neapibrėžiantys savo seksualinės orientacijos šiais terminais. Išties – tikriausiai jokie terminai nebūtų reikalingi. Vien tai, kad heteroseksualumas yra įprastas, nereiškia, kad tai vienintelė egzistuojanti galimybė.

Suprantama, kad teorija skamba lengviau nei praktika ir (galbūt) netikėta žinia apie vaikų neįtilpimą į įprastas tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos normas gali išmušti iš vėžių. Tačiau po truputį išmokstame suvokti realybę ir netrukus visiškai naujas pasaulis atsiveria prieš mus. Pirmiausia, esame supažindinami su tomis vaikų pusėmis, apie kurias nieko nežinojome, esame įtraukiami į jų gyvenimą ir dažnai jie priartėja prie mūsų. Galiausiai turime galimybę pažinti daugiau LGBT+ žmonių ir suvokti, koks nepagrįstas gali būti mūsų nerimas.