Trūksta informacijos?

Parašyk mums, ko trūksta šiame puslapyje.



3: pastangos keisti seksualinę orientaciją

Pagrindimas

3 gairė. Psichologai supranta, kad tos pačios lyties asmenims jaučiama trauka, jausmai ir elgesys yra normali žmogaus seksualumo raiškos forma, o pastangos keisti seksualinę orientaciją nėra veiksmingos ir saugios.

Pastaraisiais metais terapeutų pastangos keisti seksualinę orientaciją padažnėjo bei tapo labiau matomos. Terapinės intervencijos, kuriomis siekiama keisti, modifikuoti ar suvaldyti nepageidaujamą neheteroseksualią orientaciją yra vadinamos pastangomis keisti seksualinę orientaciją (angl. SOCE – sexual orientation change efforts). Klientai, kurie nori pakeisti savo seksualinę orientaciją, dažnai kreipiasi į taip vadinamas „ex-gėjų“ (angl. ex-gay) programas ar organizacijas. Daugelis iniciatyvų keisti seksualinę orientaciją kyla iš religija paremto ex-gėjų judėjimo, nors egzistuoja ir keli psichoterapiniai požiūriai. Pavyzdžiui, modelis, kuriame vyrų homoseksualumas išgydomas terapijoje išsprendžiant prieraišumo tai pačiai lyčiai trūkumą.

Literatūros, apimančios kelis dešimtmečius, apžvalgos parodė, jog bandymai keisti seksualinę orientaciją yra neveiksmingi. Šios apžvalgos atskleidžia rimtas metodologines problemas, aptinkamas tokio pobūdžio tyrimuose – šališkos imčių sudarymo technikos, netiksli subjektų klasifikacija, vertinimai paremti tik asmenų apklausomis, silpnos rezultatų vertinimo priemonės arba jų nebuvimas. Net patys optimistiškiausi pastangų keisti seksualinę orientaciją šalininkai tvirtina, kad pakeisti seksualinę orientaciją beveik neįmanoma ir mažiau nei trečdalis tokių tyrimų dalyvių patvirtina gydymo sėkmę. Todėl dabartinėmis įrodymais grįstos praktikos aplinkybėmis pastangos keisti seksualinę orientaciją negali būti rekomenduojamos kaip veiksmingas gydymo būdas. Be to, remiantis APA politika dėl Tinkamo palaikančiojo atsako į su seksualine orientacija susijusį distresą ir keitimo pastangas, „…nauda, apie kurią kalba asmenys, dalyvavę seksualinės orientacijos keitimo iniciatyvose, gali būti taip pat pasiekta ir pasitelkiant požiūrius, kuriais nekeliamas tikslas keisti asmens seksualinės orientacijos“.

Tyrimais įrodyta, kad pastangos keisti seksualinę orientaciją gali daryti žalą klientams. Nustatyta, kad daugelis klientų teigia, kad iš savo terapeutų jie gavo klaidinančią informaciją apie seksualinės orientacijos prigimtį bei lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų gyvenimo ypatumus. Be to, autoriai pastebėjo, kad daugeliui tyrimo dalyvių nebuvo pateikta adekvati informuoto sutikimo dėl reparatyviosios terapijos procedūrų taikymo forma, kaip tai numatyta APA rezoliucijoje dėl tinkamų terapinių atsakų į seksualinę orientaciją. Nesėkmingi bandymai pakeisti seksualinę orientaciją gali sukelti neigiamas pasekmes. Tai – intymumo vengimas, seksualiniai sutrikimai, depresija ir polinkis į savižudybę.

Visuomenėje vis dar paplitęs išankstinis nusistatymas ir klaidinga informacija apie homoseksualumą ir biseksualumą dažnai yra glaudžiai susiję su klientų noru pakeisti seksualinę orientaciją. Nustatyta, kad neigiamų nuostatų ir įsitikinimų apie homoseksualumą ir biseksualumą internalizacija yra vienas iš svarbių veiksnių, motyvuojančių asmenis keisti savo seksualinę orientaciją. Galimų netekčių baimė (pvz., šeimos, draugų, karjeros, dvasinės bendruomenės), pažeidžiamumas priekabiavimui, diskriminacijai ir smurtui taip pat gali daryti įtaką asmens baimei identifikuoti save kaip lesbietę, gėjų ar biseksualų. Galiausiai, kai kurie klientai taip pat teigia, kad jų neheteroseksuali orientacija nedera su jų religiniais įsitikinimais ar vertybėmis.

Taikymas

Psichologai yra raginami atsargiai vertinti kliento norą keisti seksualinę orientaciją. Turėdamas omenyje internalizuotą homonegatyvumą ir prieš homoseksualius asmenis nukreiptų religinių įsitikinimų poveikį kliento siekiui keisti seksualinę orientaciją, psichologas, susidūręs su tokiu prašymu, turi būti apdairus ir dėmesingas. Psichologo etika įpareigoja psichologus suteikti neteisingai informuotiems klientams tikslią informaciją apie seksualinę orientaciją. Psichologai yra skatinami atkreipti dėmesį ir įvertinti kliento šališkumą bei internalizuotus nusistatymus seksualinės orientacijos atžvilgiu, kurie gali daryti neigiamą poveikį kliento savęs supratimui. Suteikdami tikslią informaciją apie socialinius streso šaltinius, lemiančius sunkumus, susijusius su seksualinės orientacijos priėmimu, psichologai gali neutralizuoti stigmos poveikį bei stiprinti kliento atsparumą ateities iššūkių atžvilgiu.

APA rezoliucijoje dėl tinkamų terapinių atsakų į seksualinę orientaciją atkreipiamas dėmesys į tam tikrus svarbius aspektus. Rezoliucija nurodo, kurios Etikos kodekso dalys yra taikytinos su homoseksualiais ir biseksualiais suaugusiaisiais, vyresnio amžiaus žmonėmis ar jaunimu dirbantiems psichologams. Šios dalys apima diskriminacinių praktikų draudimą (homoseksualumą ar biseksualumą patologizuojančiais požiūriais grįstas gydymas); mokslinių ar klinikinių duomenų iškraipymą (nepagrįstas tvirtinimas, kad seksualinė orientacija gali būti pakeista); informuoto sutikimo būtinybę. Pasirašant informuotą sutikimą, svarbu aptarti su klientais empirinių duomenų dėl seksualinės orientacijos keitimo veiksmingumo trūkumą, galimą riziką, suteikti tikslią informaciją apie seksualinę orientaciją. Ši rezoliucija ragina psichologus tinkamai įvertinti gydymo būdus, jų teorinį pagrindimą, galimus rezultatus, alternatyvius gydymo požiūrius. Be to, nepatariamas priverstinis gydymas, ypač dirbant su jaunimu.

Psichologams nemažai sunkumų kelia klientai, išgyvenantys konfliktą dėl savo seksualinės orientacijos ir religinių įsitikinimų. Galimas galutinis tikslas, dirbant su tokiais klientais, galėtų būti jų seksualinės orientacijos ir religinės identifikacijos integracija, kuomet klientas, vis labiau priimdamas savo homoseksualumą, juda nuo konservatyvių prie atviresnių bei palaikančių religinių denominacijų. Vis dėlto kai kuriems klientams, ypač tiems, kurie savo religinę orientaciją laiko svarbesniu tapatybės aspektu nei seksualinė orientacija, toks perėjimas gali būti neįmanomas. Tokiu atveju klientas gali nuspręsti teikti pirmenybę savo religiniams įsitikinimams, o ne seksualinei orientacijai, bei ieškoti būdų, kaip tai suderinti. Vis dėlto svarbu paminėti, kad tai nėra tapatu seksualinės orientacijos keitimui ar net suvaldymui. Gydymo tikslas turi būti suformuluotas, atsižvelgiant į asmeninės integracijos siekiamybę.

Psichologai raginami įvertinti klientų emocinį bei socialinį distresą, sukeltą nesėkmingų bandymų keisti seksualinę orientaciją. Pastebėta, kad pastangos keisti seksualinę orientaciją gali daryti nemažai žalos klientams. Emociniai tokio gydymo padariniai gali būti intymių santykių vengimas, depresija ir nerimas, seksualinio funkcionavimo problemos, ketinimai nusižudyti, dvigubas stigmatizacijos jausmas, kylantis dėl buvimo homoseksualiu bei nesugebėjimo pakeisti savo orientacijos. Psichologai, dirbantys su vyrais, bandžiusiais keisti seksualinę orientaciją, yra skatinami atkreipti dėmesį į „nevyriškumo“ jausmą, kurį sukelia dalyvavimas programose, teigiančiose, kad „tikri“ vyrai negali būti gėjai. Be to, svarbu pastebėti, kad seksualinę orientaciją bandę keisti asmenys, atskleisdami savo seksualinę orientaciją, dėl menko susipažinimo su lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų bendruomene gali susidurti su nemažai socialinio prisitaikymo problemų. Jiems taip pat gali būti reikalinga parama dėl galimų netekčių (pvz., šeiminių santykių, ryšių su religine bendruomene ir t.t.) Atsižvelgiant į tai, kad asmens seksualinės orientacijos priėmimas yra teigiamai susijęs su subjektyviu pasitenkinimu gyvenimu, palaikanti, nešališka terapinė aplinka gali padėti klientui įveikti internalizuotą stigmą ir kurti visavertį, teigiamu požiūriu į save paremtą gyvenimą.

Trūksta informacijos?

Susiję straipsniai