Brendimo proceso metu jauni žmonės skiria daug laiko savo tapatumo suvokimui. Tai apima ir mąstymą apie tai, kokia lytis juos traukia (jų seksualinė orientacija), kaip jie jaučiasi dėl savo socialinės lyties (angl. gender identity) ir kokiais skirtingais būdais ją gali išreiškti.

Kai kurie jauni žmonės suvokia, kad jie yra homoseksualūs, biseksualūs ar trans ir kad jų seksualinė orientacija arba socialinė lytis skiriasi nuo jų bendraamžių. Buvimas lesbiete, gėjumi, biseksualiu ar trans gali būti patiriama kaip papildomas spaudimas ar stresas mokykloje priklausomai nuo to, kiek gaus palaikymo ir paramos iš mokyklos darbuotojų, bendraamžių ir visos mokyklos bendruomenės.

LGBT* moksleiviai išgyveną nerimą dėl to, kad tiek namuose, tiek mokykloje į juos gali būti reaguojama neigiamai. Dažnai šie moksleiviai patiria patyčias mokykloje arba už jos ribų. Tokie emociniai išgyvenimai yra žalingi – jauni žmonės gali jaustis labai izoliuoti ir ne visada turės galimybę gauti reikalingą informaciją arba paramą, kurios jiems reikėtų.

Mokyklų vaidmuo, paremiant LGBT* jaunus žmones, yra gyvybiškai svarbus. Įtraukiančios aplinkos kūrimas yra vienas pagrindinių aspektų siekiant, kad LGBT* moksleiviai jaustųsi laukiami, priimti ir vertinami mokykloje.

Dažnai LGBT* žmonės yra suvokiami kaip viena grupė, tačiau egzistuoja esminiai skirtumai, kuriuos svarbu suvokti. LGBT* žmonės, kaip ir visi jauni žmonės, yra skirtingos socialinės kilmės, etniškumo, išpažįstamo tikėjimo, savų interesų, aprangos stiliaus, kalbėsenos ir elgesio. Kaip bebūtų, žmonės dažnai daro prielaidas apie LGBT*. Šios prielaidos dažniausiai remiasi stereotipais, pavyzdžiui, kad gėjai nemėgsta sporto, kad visos lesbietės mėgsta dėvėti berniukiškus drabužius, o biseksualams patinka daug žmonių vienu metu ir t. t. Atminkite, visi jauni žmonės išreiškia save ir savo tapatumą skirtingai.

Tradiciškai seksualumo tyrinėtojai žmones skirstydavo pagal jų seksualinį elgesį ir potraukį. Trumpai tariant, žmonės buvo skirstomi į homoseksualius (jaučiančius lytinį potraukį tos pačios lyties žmonėms) arba heteroseksualius (jaučiančius potraukį „priešingai“ lyčiai). JAV tyrinėtojas Alfredas Kinsey XX a. viduryje išplėtė seksualinės orientacijos apibrėžimą, pasiūlydamas skalę, galinčią užčiuopti daugiau orientacijų, esančių tarp griežto homoseksualumo ir griežto heteroseksualumo. A. Kinsey pastebėjo, kad dalis žmonių yra biseksualūs – juos traukia ir biologiniai vyrai, ir moterys – arba yra linkę į homoseksualumą arba heteroseksualumą, bet ne taip griežtai.

Pastaruoju metu seksualinė orientacija apibrėžiama dar plačiau – atsižvelgiant ne tik į lytinį portraukį ir seksualinį elgesį, bet ir į seksualinę tapatybę, romantinį potraukį bei elgesį (t. y. su kuo žmogus nori turėti ne tik lytinių santykių, bet ir palaikyti romantinį ryšį ir kurti partnerystę), priklausomybę bendruomenėms, susikūrusioms seksualinės orientacijos ar seksualinių praktikų bei fantazijų pagrindu (pvz., lesbiečių, gėjų, biseksualų, BDSM, kink ir t. t.). Apibendrinant galima sakyti, kad seksualinė orientacija yra pakankamai tvari ir pastovi, nors mokslininkai ima pastabėti didesnį seksualinį takumą skirtingais gyvenimo etapais.

Tad seksualinės orientacijos nusako, kokios lyties (ar lyčių) žmonės tave romantiškai ar seksualiai traukia. Seksualinės tapatybės – tai žodžiai ir būdai, kuriais gali tai išreiški (ir sau, ir kitiems). Seksualinė orientacija ir tapatybė skiriasi nuo lyties ir lyties tapatybės, kurios apibūdina, kaip jauti ir išreiški savo pačios lytį.

– Žmonės, kuriuos traukia kitos lyties žmonės, paprastai save vadina heteroseksualiais.

– Žmonės, kuriuos traukia tos pačios lyties žmonės, paprastai vadinami homoseksualiais. Homoseksualūs vyrai save gali vadinti gėjais, o homoseksualios moterys – lesbietėmis.

– Žmonės, kuriuos traukia vyrai ir moterys arba bet kokios biologinės lyties ir lyties tapatybės žmonės, gali būti vadinami biseksualiais.

– Žmonės, kurie jaučia potraukį ir užmezga lytinius bei romantinius santykius su įvairių lyties tapatybių žmonėmis (vyrais, moterimis, translyčiais, tarplyčiais žmonėmis ir pan.), kartais save vadina panseksualiais arba queer.

– Žmonės, kurie nėra tikri dėl savo seksualinės orientacijos arba atsisako ją griežtai apibrėžti, kartais save vadina kvestionuojančiais (angl. questioning).

– Žmonės, nejaučiantys seksualinio potraukio kitiems žmonėms, gali save vadinti aseksualiais.

Nors daugelis žmonių priima ir vartoja šias kategorijas, kalbėdami apie save, kai kurie nemano, kad jos tiksliai apibūdina jų seksualumą ir seksualines patirtis (dalis apskritai priešinasi „etikečių“ naudojimui). Kiekvienas žmogus gali apsispręsti, ar nori tapatintis su kuria nors kategorija, ar ne.

Kai kurie žmonės save vadina queer, dažnai norėdami atkreipti dėmesį į seksualumo ir lytiškumo takumą. Tai yra platus terminas, apimantis įvairius seksualumus ir lyties tapatybes, taip pat ir gėjus, lesbietes, biseksualius, panseksualius, translyčius ir kai kuriuos tarplyčius žmones.

Nėra žinoma, kas lemia žmogaus seksualinę orientaciją. Vis dėlto tyrimai leidžia manyti, kad ji priklauso nuo biologinių veiksnių ir būna nulemiama dar prieš gimimą. Yra manoma, kad žmogus turi seksualinę orientaciją dar prieš lytinę brandą. Ir nors ji nulemiama ankstyvoje gyvenimo stadijoje, seksualinė orientacija gali būti laki ir keistis gyvenimo eigoje.

Vis dėlto vienas dalykas nekelia abejonių: seksualinė orientacija nėra pasirenkamas dalykas ir negali būti keičiama išorinėmis priemonėmis.

Gimus kūdikiui, prasideda jo socialinis formavimas pagal biologinę lytį, mergaitė auginama moterimi, berniukas – vyru. Daugumoje kultūrų įmanomas tik šis dvinaris skirstymas, vyras ir moteris kaip „priešingos lytys“. Lietuvių kalboje egzistuojanatys žodžiai „vyras“ ir „moteris“ skirti apibūdinti abiems, biologinei ir socialinei, lytims. Anglų kalboje egzistuoja žodžiai female ir male apibūtinti biologinę lytį (sex) bei žodžiai woman ir man – apibūdinti socialinę lytį (gender), nors iš esmės, socialiai šie terminai yra tapatūs. T. y. žmogus gimęs moteriškos lyties (female) yra moteris (woman), vyriškos lyties (male) – vyras (man).

Biologinė lytis nustatoma pagal išorinius ir vidinius lytinius organus, chromosomų rinkinį ir hormonus. Anatomija žmones apibrėžia kaip biologinius vyrus, biologines moteris ir tarplyčius (intersex). Biologinė lytis nusako tik mūsų anatomiją, socialinė lytis (gender) kuria mūsų vietą visuomenėje.

Nors anatomiškai įmanomi įvairūs tarplytiškumo deriniai (pvz., moteriški lyties organai ir vyriškas chromosomų rinkinys, abiejų lyčių lytiniai organai ir moteriškas chromosomų derinys ir t. t.), socialinės lytys – ypač Vakarų kultūrose – įprastai skirstomos į dvi ir jos būtinai „atitinka“ biologines, vyrišką ir moterišką, lytis.

Remiantis mūsų biologine lytimi, nuo gimimo yra konstruojama socialinė lytis. Berniukai auginami „kaip berniukai“, mergaitės – „kaip mergaitės“ ir iš mūsų tikimasi atitikti šias dvi kategorijas. Charakterio savybės, pomėgiai, išvaizda, gebėjimai, manieros ir t. t. priskiriamos skirtingoms lytims. Mergaitės auginamos klusnios ir nuolankios, berniukai – aktyvūs ir drąsūs, jiems siūlomi skirtingi užsiėmimai, skirtingi rūbai ir skatinami skirtingi gebėjimai. Iš suaugusių vyrų ir moterų tikimasi toliau paklusti šiai tvarkai. Iš vyrų reikalaujama „vyriškumo“, iš moterų – „moteriškumo“.

Tarplyčiai žmonės taip pat turi atitikti vieną iš šių lyčių, pradedant chirurgine anatomijos korekcija, kad ji būtų kuo panašesnė į vyrišką ar moterišką, baigiant lyčių vaidmenimis. Žmonės auginami, kad atitiktų vieną iš šių socialinių kategorijų, būtinai sutampančių su anatominėmis savybėmis.

Taigi iš esmės, socialinė lytis yra konstruojama atsispiriant nuo biologinės lyties. Nors savaime nėra taip, kad biologinį vyrą domins mechanika, o moterį – mezgimas, atsižvelgiant į jų anatomiją žmonės formuojami viena iš šių krypčių.