Pradžiai galima paklausti savęs, ką jau žinome apie seksualinės orientacijos ir tapatybių įvairovę? Ką suprantame apie LGBT+ raidžių reikšmes? Kai kurie tėvai pažįsta homoseksualių ar biseksualių žmonių patys, kitų žinios apsiriboja tuo, ką pastebi žiniasklaidoje. Lietuvoje vis dar trūksta lengvai prieinamos ir patikimos informacijos apie LGBT+ klausimus, o populiarioji žiniasklaida dažnai šias temas nušviečia skandalų fone. Tačiau kliūtys neturėtų trukdyti domėtis ir kritiškai apsvarstyti informaciją, kuri yra prieinama.

Moteris, jaučianti dvasinę, fizinę ir emocinę trauką moterims. Kaip jūsų dukra apibrėžia savo lytinę orientaciją, gali pasakyti tik ji pati. Jei ji pasakė, kad „man patinka merginos“, toks pasakymas būtent tai ir reiškia – kad ji jaučia trauką moterims. Jūsų dukra gali identifikuotis kaip homoseksuali, biseksuali arba atsisakyti konkrečių apibrėžimų. Kokiame amžiuje mergina suvokia savo seksualinę orientaciją, yra labai individualu, kai kurios apie savo homoseksualumą supranta anksti, bet gali nerasti žodžių tam apibūdinti. Kitos – sau ir kitiems atsiskleidžia vėlesniu gyvenimo tarpsniu, gal net jau turėjusios santykių su vaikinais. Dažnai dėl visuomenėje egzistuojančių reikalavimų ir stereotipų lesbietės jaučia pareigą elgtis, „kaip yra priimtina“, ir „išbandyti“ santykius su vyrais. Kad ir kokio amžiaus būtų jūsų dukra, leiskite jai pačiai atskleisti savo tapatybę.

Vyras, jaučiantis dvasinę, fizinę ir emocinę trauką vyrams. Jei jūsų sūnus pasakė, kad „jis yra gėjus“, tai būtent tą ir reiškia – jį traukia vaikinai. Kita vertus, vaikinas, kurį traukia vaikinai, savo seksualinę orientaciją gali apibrėžti kaip biseksualumą ar nenorėti apibrėžti apskritai. Vaikinai, kaip ir merginos, dažnai jaučia visuomenės spaudimą įtilpti į įprastus rėmus, todėl slopina savo pojūčius bandydami „elgtis, kaip reikia“ ir slėpti homoseksualumą ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Nepaisant to, kokio amžiaus yra jūsų sūnus, jis pats atras, kaip apibūdinti savo tapatybę.

Žmogus, jaučiantis dvasinę, fizinę ir emocinę trauką žmonėms, nepaisant jų lyties. Jeigu jūsų vaikas užsiminė, kad jį/ją traukia tos pačios lyties žmonės, tai gali reikšti, kas jis/ji yra biseksualus(-i), bet tik pats žmogus gali nuspręsti, kaip ir ar apibrėžti savo seksualinę orientaciją. Dažnai patiems vaikams yra sunku suvokti savo biseksualumą, nes ši sąvoka retai aptarinėjama viešai, pasimeta tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo supriešinimo. Ypač dėl to, kad gajūs lyčių stereotipai, socialinių ir seksualinių klausimų dvinariškumas ir supriešinimas: žmonės skirstomi į vyrus ir moteris, jų socialinės rolės yra supriešinamos, heteroseksualumas supriešinamas su homoseksualumu. Biseksualus žmogus tarsi įkliūna tarp dviejų ir yra priverstas dalį savo tapatybės slopinti. Jūsų vaiko trauka bet kokios lyties žmonėms yra tokia pati reali lytinė orientacija kaip homoseksualumas ar heteroseksualumas.

Tai skėtinis terminas apibrėžti žmonių poreikį išreikšti savo (lyties) tapatybę tam tikra, jiems priimtina išraiška, nebūtinai sutampančia su visuomenėje įprastomis biologinės lyties išraiškomis. Kiekvieno trans žmogaus išgyvenimai yra labai individualūs, todėl svarbu įsiklausyti į asmeninius jūsų vaiko patyrimus ir poreikius.

Būti trans nebūtinai reiškia būti homoseksualiu. Lyties tapatybė ir seksualinė orientacija formuojasi ne kartu ir reiškia skirtingus dalykus. Kaip ir cislyčiai, trans žmonės gali būti heteroseksualūs, biseksualūs, homoseksualūs ir t. t.

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį reiktų suprasti yra tas, kad jūsų vaiko seksualinė orientacija nėra pasirinkimas. Niekas to nesirenka, tai paprasčiausiai yra žmogaus dalis. Tikėjimas, kad kai kurie žmonės kažkaip „pasirenka“ būti LGB yra neteisingas. Lygiai kaip niekas negali „paversti“ žmogaus heteroseksualiu, taip pat, kaip niekas „nepaverčia“ ir biseksualiu ar homoseksualiu.

1990 metais Pasaulinė sveikatos asamblėja pripažino, kad homoseksualumas nėra liga ir jis buvo išbrauktas iš Tarptautinės ligų klasifikacijos tvirtinamos Pasaulio sveikatos organizacijos.

Tyrimai rodo, kad seksualinės orientacijos pakeisti neįmanoma. Galima pakeisti tik elgesį, tačiau seksualinės orientacijos neapibrėžia vien seksualinės praktikos. Dėl įvairių priežasčių homoseksualūs žmonės yra mezgę santykius su kitos lyties žmonėmis, daug heteroseksualių žmonių yra turėję intymių momentų su tos pačios lyties žmonėmis, tačiau tai jų seksualinės orientacijos nepakeičia.

Nustatyta, kad įvairios terapijos, paplitusios Vakaruose ir Rytuose, kenksmingos, mediciniškai nepagrįstos ir savo tikslo nepasiekia. Dauguma LGB yra laimingi būdami tokios seksualinės orientacijos, kokios yra. Tačiau seksualumas yra fluidiškas – kaip tam tikru metu LGB žmonės suvokia nesantys heteroseksualūs, taip, laikui bėgant, jie gali suvokti, kad nėra ir homoseksualūs ar biseksualūs.

Kartais tėvai galvoja, kad jų vaikas gali būti LGBT+, tačiau dėl to, kad jis/ji apie tai neužsiminė, tėvai nežino, kaip aptarti šią temą.

Dėl daug priežasčių lesbietės, gėjai, biseksualūs ir trans* jaunuoliai nesidalina su tėvais, ką jaučia. Jie gali patys būti pasimetę ir nesuvokę seksualinės orientacijos ir (ar) tapatybės, o jei ir žino – nesijaučia tvirtai. Kai kurie gali nesipasakoti dėl baimės būti atstumti, kiti gali jausti ar net tikėtis, kad tai tik „gyvenimo tarpsnis“ ir kad tai „praeis“, todėl nėra prasmės niekam apie tai prasitarti.

Kai kurie vaikai gali jaustis įskaudinti, jei tėvai juos įtarinėja, esant LGBT+. Jei norite pasišnekėti apie galimą vaiko neheteroseksualumą, šią temą vertėtų paliesti netiesiogiai. Galima pradėti pokalbiais su vaiku apie santykius, jausmus ir seksą (jei tai nebūtų iššūkis). Svarbu patikinti vaikus, kad norite, jog jie būtų laimingi ir saugūs, kad visada juos besąlygiškai remsite, nepaisant to, kokius gyvenimo sprendimus jie priims.

Jei sugebate parodyti, kad apie seksualumą mokate kalbėti atsipalaidavę ir kad turite reikalingų žinių, tuomet galbūt ir jūsų vaikai norės pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi.