Elektroninės patyčios – viena iš patyčių formų. Tai – agresyvus, tyčinis elgesys virtualioje erdvėje. Dažnai susiduriama su tuo, kad skriaudėjai, aiškindami savo poelgius, sako, nieko blogo nenorėję ar tiesiog juokavę, tačiau patyčios nėra tas pat, kas humoras. Kai norima pajuokauti, linksma būna visiems, tyčiojantis – vienam vaikui ar net keliems būna skaudu ir liūdna.

Elektroninėms patyčioms pradėti užtenka vieno veiksmo (negražaus komentaro, žeidžiančio laiško, juokingos nuotraukos), vėliau ši informacija gali plisti virtualioje erdvėje, kiti žmonės gali ją komentuoti ir persiųsti savo pažįstamiems, draugams. Net ir pašalinus informaciją iš virtualios erdvės, prieš tai padarytos jos kopijos gali būti platinamos toliau, kitaip tariant, elektroninės patyčios gali tęstis 24 valandas per parą. Greitai plintanti informacija lyg atkartoja patyčių situaciją, o tai labai žeidžia patyčias patiriantįjį ir gali versti kas kartą iš naujo išgyventi baimę, gėdą ir kitus neigiamus jausmus.

Susidarius elektroninių patyčių situacijai gali būti pastebima vadinamoji jėgų persvara. Realiame gyvenime jėgų persvara suprantama kaip skriaudėjų pranašumas, pavyzdžiui, fizinis pranašumas, o elektroninėje erdvėje skriaudėjas gali būti bet kas, kad ir fiziškai nestiprus ar tikrovėje nepopuliarus vaikas. Virtualiame pasaulyje jis įgyja pranašumą dėl galimybės išlikti anonimiškas ir dėl didžiulės patyčias stebinčios auditorijos. Klasėje patyčias mato 30 bendraklasių, o, pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook“ jas gali stebėti 300 ar daugiau žmonių.

Taigi elektroninėmis patyčiomis galima vadinti elgesį, kuriuo siekiama pažeminti, įskaudinti ar išgąsdinti kitą (-us). Patyčios internete gali vykti elektroniniais laiškais, žinutėmis pokalbių svetainėse, socialiniuose tinkluose. Taip pat elektroninės patyčios vyksta ir naudojantis mobiliaisiais telefonais.

Skiriamos tiesioginės ir netiesioginės elektroninės patyčios. Tiesioginių elektroninių patyčių metu skriaudėjas pats atakuoja savo auką, o netiesioginių – pasitelkia kitus žmones padaryti „juodą“ darbą už jį, o pats lieka anonimiškas. Netiesioginėmis elektroninėmis patyčiomis galima pavadinti ir tokias situacijas, kai skriaudėjas apsimeta kitu asmeniu pasinaudojęs šio prisijungimo duomenimis. Tokiu atveju žmogus, kurio asmeniniais duomenimis buvo pasinaudota, gali ir nežinoti, kad yra prisidėjęs prie elektroninių patyčių.

• Įžeidinėjimai virtualioje erdvėje, kai vaikas įžeidinėjamas viešai kitiems matant ar girdint. Pavyzdžiui, socialinio tinklo profilyje užrašomi įvairūs keiksmažodžiai, vaikas viešai pravardžiuojamas.
• Apsimetimas kitu asmeniu ir kenkimas jo reputacijai. Elektroninėje erdvėje lengva išlikti anonimiškam ir slėpti savo tapatybę, taip pat galima apsimesti tuo, kuo iš tikrųjų nesi. Pavyzdžiui, septintokas norėdamas pajuokauti apsimeta savo bendraklase ir jos vardu rašo trumpąsias žinutes kitoms klasės mergaitėms, pravardžiuodamas jas įvairiais negražiais žodžiais.
• Apgaulės būdu išgaunama asmeninė informacija ir paviešinama kitiems. Tai gali būti asmeninės nuotraukos, vaizdo įrašai, prisijungimo duomenys ir kita svarbi vaikui informacija, kuria jis nenori dalytis su kitais.
• Atstūmimas ir nepriėmimas į draugų grupę pokalbių kambariuose, socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, vienos klasės mokiniai susitarę ištrina vieną savo bendraklasį iš savo draugų sąrašo.
• Šmeižimas internete, kai apie vaiką ar vaikų grupę skleidžiami gandai. Pavyzdžiui, mergaitės du savo bendraklasius vadina „pora“, siuntinėja kitiems bendraklasiams žinutes ir elektroninius laiškus, skleisdamos klaidingą informaciją.
• Persekiojimas, kai grasinama kaip nors pakenkti, tarkime, sumušti arba teigiama, kad vaikas yra paslapčia stebimas.
• Smurtinių veiksmų filmavimas, įkėlimas ir platinimas internete. Itin svarbu paminėti reiškinį, pavadintą „linksmuoju smūgiu“ arba „fiksuojamu užpuolimu“ (angl. happy slapping). Šis reiškinys atsirado Didžiojoje Britanijoje, kai jauni žmonės tyčia smūgiuodavo dažnai atsitiktinai išsirinktam asmeniui ir tokį išpuolį nufilmuodavo mėgėjiškomis, pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų kameromis, o vėliau paskelbdavo įrašą internete. Svarbiausia šio išpuolio dalis – aukos reakcija į netikėtą veiksmą. Ji stebėtojams, o vėliau ir žiūrovams, atrodo juokinga. Pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių įsitraukia į tokio pobūdžio „pramogas“, o pasirenkamos smurto formos darosi vis žiauresnės.

Ir tikrovėje vykstančios, ir elektroninės patyčios turi būti sprendžiamos įsitraukus suaugusiesiems. Labai reikšmingas tėvų ir mokyklos darbuotojų vaidmuo. Kartais manoma, kad suaugusiesiems nevertėtų kištis į patyčių situaciją, nes vaikai turi patys ieškoti sprendimų ir mokėti susitvarkyti su susiklosčiusia padėtimi savarankiškai. Tačiau dažnai pastebima, kad patyrę patyčias vaikai jaučiasi pasimetę ir nežino, kaip į jas reaguoti, arba reaguoja nekonstruktyviai, pavyzdžiui, primuša skriaudėją. Tai rodo, kad vaikams reikia suaugusio žmogaus pagalbos, galinčio ne tik patarti, bet ir išklausyti vaiką. Taip pat gali prireikti pagalbos ir skriaudikams, ir patyčių stebėtojams. Paprastai neskriaudžiami vaikai retai patys kreipiasi pagalbos, todėl suaugusiesiems sprendžiant dėl patyčių susidariusią situaciją svarbu įtraukti į ją visus joje dalyvaujančius vaikus ir jiems padėti.

Kartais ugdymo įstaigų darbuotojai nežino, kiek paplitusios elektroninės patyčios jų mokykloje, nes dažniausiai jos vyksta už mokyklos ribų, t. y. po pamokų. Dėl to kyla klausimas – kokią atsakomybę, sprendžiant elektroninių patyčių problemą, turi prisiimti mokykla?

Suprantama, kad mokyklos darbuotojai negali būti atsakingi už tai, kas vyksta mokinių namuose, negali kontroliuoti vaikų elgesio po pamokų. Nepaisant to, mokyklos vaidmuo, sprendžiant dėl elektroninių patyčių iškilusias problemas, labai svarbus. Dalis vaikų, patiriančių elektronines patyčias, jas patiria ir realiame gyvenime. Pavyzdžiui, mokiniai, pamatę bendraklasio nuotrauką internete, komentuoja ją interneto puslapyje, juokiasi iš jo mokykloje, pravardžiuoja ir šaiposi per pertraukas ar net per pamokas. Taigi dažnai tai, kas vyksta elektroninėje erdvėje, persikelia į tikrą pasaulį. Tokiais atvejais mokyklos darbuotojai gali pastebėti netinkamą elgesį, vykstantį mokyklos teritorijoje ir jį koreguoti, stabdyti.

Pasitaiko atvejų, kai mokyklos darbuotojai nepastebi netinkamo elgesio, o sužino apie patyčias iš pačių vaikų ar jų tėvų. Dažnai nukentėjęs vaikas ir jo tėvai kreipiasi į mokyklos darbuotojus pagalbos, nes yra pasimetę ir nežino, ką daryti. Toliau aprašomi veiksmai, kurių tokiais atvejais gali imtis mokyklos darbuotojai.

• Įvertinti grėsmę vaikui, jo sveikatai. Jei grasinama ar persekiojama, pavyzdžiui, vaikui gavus žinutę, kad rytoj jis bus vyresnių mokinių pagautas ir primuštas, galima kreiptis į policiją.
• Surinkti informaciją. Išsiaiškinti, kas skriaudžia, kokiu būdu, kiek mokinių įsitraukę, kiek laiko patyčios tęsiasi. Jei žinoma, kas skriaudžia, tada galima pasidomėti, kokia yra nukentėjusiojo ir skriaudėjo santykių istorija, pavyzdžiui, ar vaikas kartais nekerštauja savo skriaudėjams pats tapdamas agresoriumi. Kuo daugiau mokyklos darbuotojai turi informacijos apie situaciją, tuo aiškesnis veiksmų planas – sunkumų ir nesusipratimų gali kilti tada, kai situacija nėra išaiškinta iki galo.
• Saugoti įrodymus. Svarbu išsaugoti vykstančių elektroninių patyčių įrodymus (pavyzdžiui, skriaudėjo žinutę, laišką), geriausia turėti ir elektronines, ir spausdintas įrodymų kopijas. Kartais mokyklos darbuotojams gali tekti instruktuoti tėvus apie tai, kaip nukopijuoti ir išsaugoti žinutes, laiškus. Išsaugojus įrodymus, svarbu pašalinti žalingą, žeminančią informaciją iš viešosios, kitiems prieinamos elektroninės erdvės. Tarkime, jeigu prie nuotraukos prirašyti žeidžiantys komentarai, užtenka padaryti ekrano nuotrauką (funkcija „print screen“) ir ją išsaugoti, o pačius komentarus internete ištrinti. Skriaudėjo tapatybė gali būti aiški, bet pasitaiko situacijų, kai skriaudėjas stengiasi išlikti anonimiškas, naudojasi slapyvardžiu, apsimeta kitu asmeniu. Siekiant nustatyti skriaudėjo tapatybę, galima pasitelkti į pagalbą interneto tiekėją ar mobiliojo ryšio operatorių, taip pat galima kreiptis į policiją.
• Pranešti visų įsitraukusių į patyčias vaikų tėvams. Informavimo būdas ir tikslas priklauso nuo konkrečios situacijos, t. y. nuo to, kas įvyko ir kaip vaikai įsitraukė, nuo patyčias patyrusio vaiko išgyvenimų ir poreikių. Svarbu, kad šie veiksmai nebūtų inicijuoti nukentėjusiam vaikui nežinant. Jeigu apie patyčias sužinoma ne iš nukentėjusio vaiko ar jo tėvų, mokyklos darbuotojai gali patys pradėti kalbėtis su nuskriaustuoju ir siūlyti pagalbą.
• Informuoti patyčias patiriantį vaiką ir jo tėvus apie galimus problemos sprendimo būdus, organizacijas, į kurias galima kreiptis. Pavyzdžiui, kartais nukentėjusiam vaikui ir jo tėvams gali trūkti techninių žinių apie informacines technologijas, kurias gali suteikti mokykloje dirbantys specialistai.
• Suteikti elektronines patyčias patyrusiam vaikui galimybę gauti emocinę ar psichologinę pagalbą, pavyzdžiui, pasiūlyti kreiptis į mokykloje dirbantį psichologą, paskambinti emocinę paramą teikiančių tarnybų telefonais.
• Jeigu besityčiojantis vaikas lanko tą pačią ugdymo įstaigą kaip ir nuskriaustasis (yra tos pačios įstaigos mokinys), darbuotojai gali informuoti apie netinkamo elgesio padarinius, nuobaudas, numatytas už taisyklių laužymą ir nepagarbų elgesį ir pritaikyti jas skriaudėjui. Vienas iš padarinių – pokalbis su skriaudėjo tėvais. Jų galima prašyti, kad stebėtų savo vaiko elgesį tiek namuose, tiek elektroninėje erdvėje, taikytų naudojimosi kompiuteriu ir kitomis informacinėmis priemonėmis apribojimus. Mokykla ir šeima turėtų veikti išvien, kitaip sėkmingų rezultatų pasiekti sunku. Pasitaiko, kai tyčiodamasis iš kitų vaikas kerštauja savo skriaudėjams, t. y. elgiasi agresyviai, nežinodamas, kaip kitaip spręsti susiklosčiusią situaciją ir išlieti pyktį. Tokiu atveju svarbu ne tik priminti apie elgesio padarinius, bet ir suteikti vaikui emocinę ar psichologinę pagalbą, aptarti konstruktyvius reagavimo į patyčias būdus.
• Apsaugoti patiriantį patyčias vaiką nuo galimo skriaudėjų keršto. Dažniausiai patyčios per vieną dieną nesiliauja, reikia laiko situacijai išanalizuoti, informacijai surinkti, pokalbiams su skriaudėjais ir jų tėvais, todėl kartu su nuskriaustuoju galima apgalvoti jo saugumo planą, t. y. kaip jis galėtų išvengti patyčių (pavyzdžiui, blokuoti siuntėjus, keisti privatumo nuostatas), kam turėtų nedelsdamas pranešti, jei patyčios pasikartos. Svarbu, kad mokiniai turėtų galimybę saugiai pranešti apie patiriamas patyčias, nebijotų įstaigos darbuotojų reakcijos, kad gali būti nesuprasti ar nuvertinti. Kai į vaiko žodžius nereaguojama, gali būti sukuriama nuomonė, kad tyčiojimasis yra normalus elgesys. Netinkamo elgesio nepaisymas gali leisti mokiniams patikėti, kad į elektronines patyčias mokyklos darbuotojai rimtai nežiūri.

Mokykla gali imtis įvairių prevencinių žingsnių. Patirtis rodo, kad Lietuvoje sėkmingai įgyvendinamos smurto ir patyčių prevencijos programos, numatančios nuoseklius problemos sprendimo veiksmus. Elektroninių patyčių klausimas, kaip papildomas segmentas, gali būti įtraukiamas į jau vykdomą patyčių prevencijos programą ar kitas prevencines veiklas.

a) Pirmas žingsnis, vykdant patyčių prevenciją, yra šio reiškinio paplitimo įvertinimas. Vienas iš būdų tai padaryti – anonimiška mokinių apklausa. Klausimynas gali vertinti skirtingų formų patyčias. Norint daugiau sužinoti apie elektronines patyčias, galima vertinti įvairiausių elektroninių patyčių būdų paplitimą (įžeidinėjimus, persekiojimą ir kita), virtualios erdvės vietas, kur jos pasireiškia („Facebook“, „Instagram“, „TikTok“ ir kt.), tokio elgesio dažnumą. Atlikus apklausą, gali būti naudinga rezultatus palyginti pagal klases ir lytį. Tinkamai atlikta apklausa parodys, kokia situacija yra konkrečioje mokykloje. Remiantis gautais duomenimis galima imtis tolesnių prevencinių žingsnių.

b) Mokyklos strategija. Patyčių mastą norinti sumažinti mokykla turėtų sukurti strategiją, kurioje būtų aiškiai įvardijama, kaip mokykla vertina tyčiojimąsi ir ko siekia. Strategijoje pirmiausia turėtų būti aiškiai apibrėžtas patyčių reiškinys ir skirtingos jo formos, nes šis reiškinys kartais suprantamas nevienodai. Pavyzdžiui, mokiniams gali atrodyti visiškai normalu rašyti pašiepiamus komentarus apie savo bendraklasius, jie tokio elgesio gali nepriskirti patyčioms. Todėl strategijoje svarbu apibrėžti, koks elgesys laikomas netinkamu mokymo įstaigoje ir aiškiai aprašyti, kokie veiksmai priskiriami prie patyčių. Remiantis aprašytu apibrėžimu, kuriamos taisyklės ir skiriamos nuobaudos už jų pažeidimą. Strategijoje taip pat gali atsirasti aiškių nurodymų apie informacinių technologijų naudojimą mokykloje: informavimas apie naudojimosi apribojimą, apie mokyklos darbuotojų veiksmus, siekiant užtikrinti saugumą (pavyzdžiui, blokavimo programų diegimą), įspėjimas apie taisyklių pažeidimo padarinius. Strategijos turinys turi būti aiškus ir suprantamas tiek vaikams, tiek jų tėvams, o strategija gali būti pristatyta visai bendruomenei mokslo metų pradžioje.

c) Įstaigos personalo mokymai. Mokymai gali suteikti mokyklos darbuotojams žinių apie patyčių reiškinį, jų priežastis ir padarinius, reagavimo į patyčias ir jų prevencijos būdus. Be to, dauguma mokyklos darbuotojų, dirbdami su mokiniais, turėtų ugdyti jų sąmoningumą saugumo virtualioje erdvėje klausimais. Tačiau vykstant nuolatiniam technologijų progresui, žinios greitai sensta, tad specialistai turi visą laiką mokytis ir atnaujinti turimus įgūdžius. Ugdymo įstaigos personalui svarbu žinoti, kuriose interneto svetainėse daugiausia laiko praleidžia jaunimas, kokios yra informacinių technologijų funkcijos ir galimybės, kaip galima atpažinti elektronines patyčias ir kokios jų dažniausios formos. Šių žinių mokyklos darbuotojams gali suteikti samdomi konsultantai ar įstaigoje dirbantys specialistai, turintys reikiamą išsilavinimą ir patirtį.

d) Tėvų švietimas. Tėvų vaidmuo sprendžiant patyčių situacijas yra labia svarbus. Ypač reikšmingas tėvų indėlis, kai elektroninės patyčios vyksta už mokyklos teritorijos ribų, pavyzdžiui, namuose. Tėvai ne visada žino, kokią informaciją apie save vaikai pateikia viešojoje erdvėje, kaip bendrauja, taip pat jiems gali trūkti informacijos apie tai, kur vyksta elektroninės patyčios ir kokiais būdais vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Mokykla gali raginti tėvus domėtis tuo, ką vaikai veikia internete, skatinti juos dalyvauti šviečiant vaikus. Tėvams galima pateikti saugumo internete rekomendacijų susirinkimų ir kitų susitikimų metu, siunčiant informacinius laiškus. Tokio pobūdžio laiške galima pastebėti, kad vaikai dažnai elgiasi neatsargiai elektroninėje erdvėje, viešina apie save per daug asmeninės informacijos, ir paprašyti tėvų pasidomėti savo vaikų virtualia reputacija. Taip pat tėvams gali būti pateikta naudinga informacija apie vaikų saugumą virtualioje erdvėje: apie tai, į ką galima kreiptis pagalbos susidūrus su konkrečiais interneto pavojais, paaiškinti, kada rekomenduojama kreiptis į mokyklą, policiją, nurodyti mokyklos darbuotojo, galinčio konsultuoti tėvus saugumo internete klausimais, kontaktus.

• Mokykla gali riboti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais, pavyzdžiui, uždrausti naudotis mobiliaisiais telefonais pamokų metu, neleisti fotografuoti ir filmuoti mobiliųjų telefonų kameromis tiek per pamokas, tiek per pertraukas.
• Mokykla gali paskirti vieną ar du darbuotojus, atsakingus už saugumo elektroninėje erdvėje užtikrinimą įstaigoje. Tokie darbuotojai techniškai prižiūrėdami kompiuterius gali reguliariai tikrinti mokyklų kompiuterių standžiųjų diskų turinį. Pavyzdžiui, stebėti, ar mokiniai neįrašė savo asmeninės informacijos į mokyklos kompiuterį, t. y. tokios informacijos, kuri neturi būti viešai prieinama. Taip pat paskirti darbuotojai gali prižiūrėti užkardas, diegti filtravimo ar stebėjimo programas, peržiūrėti duomenis (stebėjimo programos leidžia peržiūrėti naršymo internete istoriją).
• Kompiuterių klasėje gali būti pakabintos trumpos saugumo instrukcijos. Pavyzdžiui, priminimas išsiregistruoti iš svetainės; priminimas nelaikyti savo asmeninės informacijos bendro naudojimo kompiuteryje ir kt.
• Mokiniams gali būti pateikiamas rekomenduojamų svetainių sąrašas, kur vaikai gali rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Svetainių sąrašas gali būti pateikiamas tada, kai mokytojas užduoda namų darbų ir prašo rasti informacijos internete. Internetas – didžiulis tinklas, kuriame yra daug vaikams žalingų dalykų, todėl aklai ieškodamas informacijos ir neturėdamas aiškių nurodymų vaikas gali aptikti ir netinkamo turinio informacijos.
• Taisyklės gali drausti naudotis informacinėmis technologijomis mokyklos teritorijoje turint tikslą pažeminti kitą (-us). Pavyzdžiui, negalima susirašinėti vartojant keiksmažodžius, platinti žeminančių vaizdų, nuotraukų. Jeigu nustačius elektronines patyčias paaiškės, kad žinutės, laiškas ar kita žeidžianti informacija buvo išsiųsta pamokų metu ar iš mokyklai priklausančių kompiuterių, skriaudėjai gali susilaukti nuobaudų už taisyklių pažeidimą.
• Taisyklėse gali būti aprašytos instrukcijos, kaip mokinys turi elgtis pamatęs netinkamą turinį virtualioje erdvėje (pavyzdžiui, turi pakviesti darbuotoją, atsakingą už saugumo elektroninėje erdvėje užtikrinimą).
•  Tos pačios taisyklės turėtų galioti ir mokyklos darbuotojams.

Atliekant prevencinį darbą mokykloje, svarbu aiškinti moksleiviams apie tinkamą bendravimą ir saugų elgesį elektroninėje erdvėje.

• Pirmiausia supažindinkite mokinius su bendromis saugumo taisyklėmis:

a) svarbu atsargiai parinkti prisijungimo (vartotojo) slaptažodžius ir nesidalyti jais su kitais, net su savo geriausiais draugais, taip pat nereikėtų jungtis prie savo pašto ar paskyros stebint kitiems;

b) reikėtų kruopščiai apgalvoti, kokią informaciją apie save galima pateikti. Vertėtų vengti skelbti savo kontaktinės informacijos (telefono numerio, gyvenamos vietos adreso, mokymo įstaigos ir t. t.);

c) kaip ir realiame pasaulyje, virtualioje erdvėje egzistuoja bendravimo etiketo taisyklės, kurių reikėtų laikytis.

• Paaiškinkite moksleiviams, kaip susidūrę su elektroninėmis patyčiomis jie galėtų elgtis ir į ką kreiptis. Kalbėkite su moksleiviais apie suaugusiųjų vaidmenį, sprendžiant patyčių situaciją. Skatinkite vaikus dalytis ir pasakoti suaugusiesiems apie patiriamas patyčias.
• Kalbėkite su vaikais apie reikšmingą stebėtojų vaidmenį, kai tyčiojamasi elektroninėje erdvėje. Aptarkite, kaip stebėtojai galėtų reaguoti, bandydami užstoti patyčias patiriantį vaiką, pavyzdžiui, apie tai papasakoti mokyklos darbuotojui.
• Įtraukite mokinius į prevencijos programą. Kvieskite vyresnių klasių mokinius ieškoti informacijos apie virtualios erdvės saugumą, rengti prezentacijas ir vesti kitiems mokiniams pamokas apie interneto pavojus ir tai, kaip jų išvengti. Dažnai informacija, išgirsta iš bendraamžių ar vyresnių vaikų, mokiniams gali atrodyti įdomesnė, aiškesnė ir prieinamesnė negu pristatyta suaugusio žmogaus. Tokio pobūdžio pamokos gali būti organizuojamos suaugusiesiems prižiūrint. Patirties iš mokinių gali semtis ir mokyklos darbuotojai – mokiniai gali būti puikūs patarėjai informacinių technologijų klausimais. Suaugusiųjų pasitikėjimas vaikais ir įtraukimas į prevencinę veiklą gali kelti jų savivertę ir gerinti socialinius įgūdžius.

Paprastai psichologinė pagalba prieinama šiose vietose:

• mokyklose. Daugelyje Lietuvos mokyklų dirba psichologai ir socialiniai pedagogai;
• poliklinikose. Nemokamą psichologinę pagalbą galima gauti susisiekus su savo rajono poliklinikos Psichikos sveikatos centru;
• pedagoginėse psichologinėse tarnybose. Tai įstaigos, teikiančios specialiąją pedagoginę ir psichologinę pagalbą vaikams, jaunuoliams (iki 21 m.), tėvams (ar vaikų globėjams, rūpintojams), gyvenantiems savivaldybės teritorijoje, ir toje teritorijoje veikiančioms švietimo bei vaikų globos įstaigoms. Šių pagalbą teikiančių institucijų yra visose savivaldybėse, o pagalba prieinama visiems Lietuvos gyventojams.

Reikiamą kontaktinę informaciją galima rasti Jaunimo psichologinės paramos centro puslapio Socialinės informacijos banke (www.jppc.lt). Tai yra duomenų bazė, skirta rinkti ir peržiūrėti informaciją apie įvairias organizacijas, teikiančias socialines, psichologines paslaugas ir pagalbą Lietuvoje.

Be valstybės institucijų, yra ir nevyriausybinių organizacijų, galinčių suteikti kvalifikuotą psichologinę paramą.

VšĮ Paramos vaikams centras. Veikla: psichologinė, socialinė ir teisinė pagalba. Orientuojamasi į prievartą patyrusius vaikus ir siekiama padėti jiems įveikti traumuojančios patirties padarinius. Daugiau informacijos – www.pvc.lt.

VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialas Vaiko raidos centras. Veikla: įvairiapusė (psichologinė, socialinė, medicininė) pagalba vaikams, paaugliams ir jų tėvams. Kreipiantis reikia gydytojo siuntimo. Vaiko raidos centre suteikiamos nemokamos ambulatorinės ir stacionarios paslaugos. Daugiau informacijos – www.raida.lt.

VšĮ Saugaus vaiko centras. Veikla: psichologinė pagalba vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Vaikai ir paaugliai konsultuojami mokymosi, elgesio, bendravimo, emocinių problemų klausimais, teikiama pagalba krizę, prievartą patyrusiems vaikams ir jų šeimai. Daugiau informacijos – www.saugus-vaikas.lt.

VšĮ Šeimos santykių institutas. Veikla: individuali ir grupinė pagalba suaugusiesiems ir vaikams ištikus įvairiems sunkumams. Konsultacijos sutrikusių šeimos santykių klausimais, pagalba medikamentais. Daugiau informacijos – www.ssinstitut.lt.

VšĮ Jaunimo psichologinės paramos centras. Centre dirba budintis psichologas. Jis teikia pirminę nemokamą psichologinę pagalbą, organizuoja skubią pagalbą ištikus psichologinei krizei, suteikia informacijos apie tolesnės pagalbos galimybes ir tarpininkauja susisiekiant su reikiamais specialistais ar įstaigomis. Daugiau informacijos – www.jppc.lt.

Emocinė parama

Vaikų linija – nemokamas numeris 116 111, dirba nuo 11 iki 21 val. kiekvieną dieną. Gali skambinti vaikai ir paaugliai iki 18 metų.Teikia pagalba ir internetu – www.vaikulinija.lt.

Jaunimo linija – nemokamas numeris 8 800 288 88, savanoriai dirba visą parą. Skirta įvairaus amžiaus jauniems žmonėms. Teikia paramą ir laiškais – http://www.jaunimolinija.lt/laiskai/.

Straipsnis parengtas išimtinai pagal Vaikų linijos leidinį „Elektroninės patyčios ir jų prevencija (2012)“