Lietuvoje patyčios dėl lytinės orientacijos – dar menkai pažinta problema. Svarbu pabrėžti, kad dėl tokio pobūdžio elgesio kenčia ne tik homoseksualūs, biseksualūs ir translyčiai asmenys. Homofobines ir transfobines patyčias patiria ir tie, kurie neatitinka stereotipinio savo lyties įvaizdžio. Su šio tipo patyčiomis taip pat susiduria asmenys, kurių bičiuliai ar šeimos nariai – homoseksualūs, biseksualūs arba translyčiai. Net būdami heteroseksualūs jie gali patirti diskriminaciją, priekabiavimą ir smurtą. Dažniausiai norint įžeisti vartojami keiksmažodžiai („lesbė“, „pydaras“, „gaidys“) yra skiriami asmeniui nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos. Jie sustiprina neigiamą homoseksualių asmenų įvaizdį, nes net pats faktas, kad asmuo pavadinamas gėjumiarba lesbiete tampa įžeidžiančiu.
Mokykla privalo būti saugia vieta mokytis ir bendrauti, tačiau homofobinės patyčios neleidžia daliai jaunų žmonių jaustis oriai ir saugiai. Homofobinės patyčios paveikia ne tik tuos, iš kurių tyčiojamasi, bet ir tuos, kurie yra patyčių aplinkoje: bendraklasius, mokytojus ir visą mokyklos bendruomenę.
Mokytojai yra bene daugiausiai laiko su jaunimu praleidžiantys suaugusieji. Jų pozityvi pareiga – ne tik perduoti žinias, bet ir būti jaunimo mentoriais, autoritetais, su kuriais mokiniai galėtų pasikalbėti jiems svarbiomis temomis.
Mokytojų prioritetas – prisidėti prie vaikų saugumo mokykloje. Nuolat bendraudami su jaunimu, jie pirmieji gali pastebėti patyčias mokykloje, todėl privalo tinkamai į jas reaguoti.
Vis dėlto, mokytojai, kaip ir mokiniai, priklauso ne tik mokyklos bendruomenei, bet ir visuomenei. Todėl neretai jie patys įvairių socialinių grupių atžvilgiu turi susidarę nepagrįstą neigiamą nuomonę bei išankstines nuostatas. Išsakydami savo nuomonę apie tam tikrus įvykius ar žmones, jie, kaip autoritetai, gali, sąmoningai ar nesąmoningai, paskatinti mokinius diskriminuoti pažeidžiamų socialinių grupių atstovus ir dalį mokinių įžeisti.
Be galo svarbu, kad mokytojai įgytų žinių, padėsiančių efektyviai reaguoti į tokią plačiai paplitusią, bet neretai nepastebimą, psichologinio smurto formą kaip homofobinės patyčios.
Šiuo metu patyčios – viena aktualiausių problemų mokyklose. Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos šalimis, su šia problema pradėta kovoti palyginti neseniai, tačiau statistika rodo, kad mūsų šalyje šiam klausimui turėtų būti skiriama ypatingai daug dėmesio. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva pagal patyčių paplitimą tarp mokinių pirmauja Europoje. 2010 metais organizacijos „Gelbėkim vaikus“ atlikto tyrimo duomenimis, net pusė mokykloje besimokančių vaikų patiria patyčias.
1995 metais Lietuva ratifikavo Vaiko teisių konvenciją tuo pačiu įsipareigodama apginti šalies vaikus nuo bet kokio pobūdžio smurto ir imtis visų reikiamų veiksmų, kad užtikrintų vaikų saugumą. Remiantis šios konvencijos nuostatomis, valstybė taip pat privalo garantuoti, kad būtų imtasi visų veiksmų, jog vaikai būtų apsaugoti nuo bet kokio pobūdžio diskriminacijos.
Lietuvoje daugėja programų ir projektų, kurių tikslas – mažinti vaikų patiriamą smurtą bei patyčias. Nors šios programos apima daugelį patyčių formų ir rūšių, mūsų šalyje labai retai kalbama apie toleranciją LGBT* jaunuolių atžvilgiu bei homofobines patyčias. Šių patyčių mastas Lietuvos mokyklose nėra tiriamas. Be to, neišskiriamos ir specifinės homofobinių patyčių prevencijos priemonės. 2012 metais Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros atliktos apklausos duomenimis, net 67 % LGBT* asmenų Europos Sąjungoje slepia savo lytinę orientaciją mokykloje. Lietuvoje šis rodiklis – aukščiausias visoje Europos Sąjungoje ir siekia net 81 %. To paties tyrimo duomenimis, net 88 % LGBT* asmenų Lietuvoje girdėjo negatyvių pareiškimų mokykloje ar tapo diskriminuojančio elgesio su asmeniu, kuris, kaip buvo manoma, yra neheteroseksualus, liudininkais.
Patyčioms dėl lytinės orientacijos turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, nes dėl visuomenėje tvyrančios homofobijos kova prieš jas – sudėtingesnė nei prieš kitas patyčių rūšis. Žiniasklaidoje su LGBT* bendruomene susijusios temos retai būna pristatomos pozityviai. Be to, 2010 metų kovo 1 dieną įsigalioję Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimai apsunkina, o dažnai – net visiškai užkerta kelią kitokių nei heteroseksualių santykių vaizdavimui viešojoje erdvėje. Toks informacijos ribojimas neleidžia objektyviai pažinti įvairialypės realybės, iškreipia jaunuolio pasaulėvaizdį bei paskatina daugelio klaidingų stereotipų bei neigiamų nuostatų LGBT* asmenų atžvilgiu formavimąsi.
Žiniasklaidoje vyraujanti informacija apie LGBT* bendruomenę paskatina mokinius tyčiotis iš homoseksualių ir biseksualių bendramokslių, arba vartoti keiksmažodžius, skirtus įžeisti nehomoseksualios orientacijos asmenis. 2014 metų lapkričio 25 dieną Lietuvos psichologų sąjungos išplatintame pranešime skelbiama, kad draudimas viešojoje erdvėje kalbėti apie LGBT* asmenis bei jų patiriamus sunkumus gali daryti žalą nepilnamečiams. Pabrėždama, jog homoseksualumas nėra laikomas psichikos sutrikimu, bei, kad diskriminacija dėl lytinės orientacijos – nepriimtina, Lietuvos psichologų sąjunga primena, jog homoseksualių asmenų atžvilgiu priešiškos nuostatos – vienas iš paauglių savižudybių rizikos veiksnių.
Homofobinės patyčios – tai specifinė dėl menamos ar realios lytinės orientacijos prieš asmenis nukreipta patyčių forma. Patyčias dėl lytinės orientacijos patiria tiek savo lytinę orientaciją slepiantys, tiek neslepiantys homoseksualūs ir biseksualūs jaunuoliai. Tačiau jie nėra vienintelė šio tipo patyčias patirianti grupė. Homofobinės patyčios paliečia ir tuos mokinius, kurie neatitinka stereotipinio vyro ar moters įvaizdžio, arba savo elgesiu išsiskiria iš daugumos. Be to, šias patyčias patiria ir homoseksualių ar biseksualių draugų bei šeimos narių turintys jaunuoliai. Pagaliau keiksmažodžiai „pydaras“ ir „gaidys“ yra vieni labiausiai žeminančių, todėl dažniausiai vartojami norint asmenį, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos, stipriai įžeisti ir įskaudinti. Iš tiesų, homofobines patyčias gali patirti ir, neretai, patiria, kiekvienas mokykloje besimokantis jaunuolis.
Homofobinės patyčios, kaip ir kitos patyčių rūšys, pasireiškia įvairiomis formomis:
Homofobinės patyčios neretai sunkiai atpažįstamos, nes jauni žmonės slepia savo lytinę orientaciją ir nenori prisipažinti, kad iš jų tyčiojamasi. Nenoras pasakoti apie patiriamas homofobines patyčias gali būti susijęs su baime atskleisti savo lytinę orientaciją. Tuo tarpu heteroseksualūs jaunuoliai kartais baiminasi prisipažinti patiriantys homofobines patyčias, nes mokytojai gali pamanyti, jog jie yra homoseksualūs.
Mokyklose retai kalbama apie LGBT* asmenis ir patyčias dėl lytinės orientacijos, tad homoseksualūs ar biseksualūs mokiniai nesijaučia apsaugoti nuo patyčių bei turintys teisę apie jas pranešti. Be to, dėl LGBT* stigmatizavimo visuomenėje daugelis mokinių apskritai mano, jog šios patyčios yra natūralios ir neišvengiamos.
Homofobinės patyčios iš kitų patyčių išsiskiria tuo, kad dažniausiai jaunas žmogus neranda paramos ne tik mokykloje, bet ir savo šeimoje. LGBT* jaunuoliai neretai slepia savo lytinę orientaciją nuo tėvų, o ją pripažinę – neretai yra atstumiami šeimos narių. 2014 metais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, net 28 % LGBT* mokinių sakė šeimoje patyrę diskriminaciją dėl lytinės orientacijos.
Nereaguodami į homofobiškas replikas ir smurtą prieš mokinį, kuris, kaip manoma, yra neheteroseksualus, mokytojai palaiko, o kartais net paskatina homofobinių patyčių plitimą. Be to, vengdami diskusijų ir pokalbių LGBT* tema, stereotipiškai atsiliepdami apie LGBT* bendruomenę, jie nerodo pozityvaus pavyzdžio bei prisideda prie neigiamo nusistatymo šių asmenų atžvilgiu formavimosi. Atsisakymas kalbėti šia tema nulemia LGBT* mokinių nematomumą ir jų problemų ignoravimą mokykloje. Neretai mokytojai tikina, kad homofobija jų mokykloje neegzistuoja. Taip jie tik dar labiau skatina stereotipinį mąstymą ir klaidingas nuostatas LGBT* mokinių atžvilgiu.
Homofobinės patyčios dažniausiai pasireiškia pajuokų ir įžeidžiančių komentarų forma. Homofobinė kalba visuomenėje taip paplitusi, jog neretai net gali pasirodyti kasdieniška ir nekenksminga. Dažnai net nesusimąstome, kad kalba, kurią vartojame, gali tiesiogiai įžeisti greta esantį žmogų. Homoseksualūs ir biseksualūs jaunuoliai neretai slepia savo lytinę orientaciją, todėl mokykloje jie tampa kone nepastebimi. Nepaisant to, jie girdi užgaulius pasisakymus apie LGBT* bendruomenę.
Vieni dažniausiai mokinių vartojamų ir tuo pačiu labiausiai įžeidžiančių keiksmažodžių yra susiję būtent su LGBT* asmenimis ir jų bendruomene. Nuolat girdėdamas bendramokslius vartojant keiksmažodžius „pydarai“, „gaidžiai“ ar „iškrypėliai“, ir matydamas, jog mokytojai į tai nereaguoja, mokinys suvokia, kad būti homoseksualiu ar biseksualiu mokyklos bendruomenėje yra nepriimtina, ir kad atskleidęs savo lytinę orientaciją jis negalės jaustis saugiai. Nors homofobinės replikos ir užgaulūs juokeliai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingi, jie įtvirtina požiūrį, kad LGBT* bendruomenė yra blogesnė, sustiprina neigiamą nusistatymą neheteroseksualių asmenų atžvilgiu ir skatina diskriminaciją bei smurtą šios visuomenės grupės atžvilgiu.
Homofobinės patyčios – sudėtingas reiškinys, kurį kiekvienas išgyvena savaip. Tačiau nekyla abejonių, jog patyčios dėl lytinės orientacijos neigiamai veikia bet kurį jas patiriantį mokinį. Jų pasekmės gali būti labai įvairios, tačiau patyčios visada apsunkina mokymąsi ir išsilavinimo siekimą.
Homofobinių patyčių pasekmės:
Visi čia paminėti reiškiniai lemia tai, kad mokiniai ima praleidinėti pamokas, prastėja jų mokymosi rezultatai, o kartais jie nusprendžia net apskritai mesti mokslus. JAV atlikto tyrimo duomenimis, net 28 % homofobines patyčias mokykloje patyrusių gėjų ir lesbiečių, anksčiau nei kiti jaunuoliai nutraukė mokslus. Airijos švietimo departamento atliktas tyrimas parodė, kad 10 % šalies gėjų ir lesbiečių baigė mokslus mokykloje anksčiau, nei būtų norėję.
Vis dėlto, patyčios daro įtaką ne tik akademiniams pasiekimams. Visų pirma, patyčios neigiamai veikia mokinių psichologinę būklę. Kraštutiniais atvejais, patyčios dėl lytinės orientacijos paskatina LGBT* jaunuolius svarstyti apie savižudybę ir netgi nusižudyti. 2012 metais Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, net ketvirtadalis homoseksualių ir biseksualių mokinių šalyje rizikavo atimti sau gyvybę. Lietuvos psichologų sąjunga ne kartą pabrėžė, jog diskriminacija dėl lytinės orientacijos yra vienas reikšmingiausių paauglių savižudybių rizikos faktorių Lietuvoje.
Apibendrinant LGL atlikto tyrimo rezultatus galima teigti, jog daugelis mokytojų Lietuvoje nepastebi homofobinių patyčių mokyklose problemos arba ją ignoruoja. Vos dešimtadalis mokytojų pripažįsta, kad jų mokykloje mokosi homoseksualūs ir biseksualūs mokiniai. Statistiniais duomenimis, kiekvienoje klasėje gali būti vienas ar du neheteroseksualūs mokiniai. Supratimo, jog LGBT* mokinių yra kiekvienoje mokykloje, trūkumas gali būti susijęs su tuo, kad mokytojai tinkamai neįvertina homofobinių patyčių ir homofobinės neapykantos kalbos keliamų pavojų, nepripažįsta ar nepastebi šios problemos ir neturi motyvacijos imtis atsakomųjų veiksmų.
Atsižvelgiant į tai, nestebina ir faktas, kad daugelis mokytojų sako labai retai arba išvis nepastebintys su homofobinėmis patyčiomis susijusių incidentų. Didžiojoje Britanijoje, kur homofobinių patyčių mokykloje problema yra sprendžiama jau daugelį metų, mokytojai homofobines patyčias įvardija kaip antrą pagal dažnumą patyčių mokyklose priežastį. Net devyni iš dešimties mokytojų pripažįsta pastebintys, jog mokiniai patiria patyčias dėl lytinės orientacijos. Lietuvoje tai pripažįsta tik dešimtadalis apklaustų mokytojų, o daugiau kaip pusės mokytojų nuomone, homofobinių patyčių problemos jų mokykloje nėra.
Vos penktadalis mokytojų palaiko lytinės orientacijos atskleidimą mokykloje ir mano, kad mokiniai mokykloje turėtų jaustis pakankamai saugiai, jog galėtų šią informaciją apie save atskleisti aplinkiniams. Daugiau kaip pusės mokytojų įsitikinimu, mokykla nėra tinkama vieta kalbėti apie lytinę orientaciją. Toks mokytojų požiūris neleidžia daliai mokinių mokykloje jaustis saugiai ir būti savimi. Dažnai net nesusimąstoma, jog heteroseksualūs jaunuoliai turi teisę mokykloje kalbėti apie savo lytinę orientaciją, pasakoti apie simpatijas ir pasimatymus, bučiuotis ar mokyklos aplinkoje vaikščioti susikibę rankomis. Kita vertus, panašus homoseksualių ir biseksualių mokinių elgesys laikomas nepriimtinu ir yra vertinamas nepalankiai.
Beveik pusės apklaustų mokytojų manymu, nėra poreikio spręsti homofobinių patyčių problemą, nes jų mokykloje ji neegzistuoja. Toks mokytojų požiūris tik pablogina padėtį. Tam, kad efektyviai spręstume homofobinių patyčių švietimo srityje problemą, pirmiausia reikia pripažinti, kad ji egzistuoja bei suvokti jos mastą.
Trečdalio apklaustų mokytojų teigimu, sprendžiant homofobinių patyčių problemą mokykloje jiems trūksta žinių ir patirties. Todėl labai svarbu rengti mokytojams ir kitam mokyklos personalui mokymus apie tai, kaip atpažinti ir tinkamai reaguoti į patyčias dėl lytinės orientacijos. Net ketvirtadalis mokytojų įsitikinę, kad išspręsti šią problemą mokyklose padėtų lytinio švietimo pamokos.
Kitų Europos šalių patirtis rodo, kad įvairias temas apimantis lytinis švietimas bei mokytojų švietimas lytiškumo ir su LGBT* susijusiais klausimais pagerina LGBT* mokinių padėtį mokyklose, sumažina su patyčiomis susijusių incidentų skaičių bei užtikrina mokinių ir mokytojų saugumą mokyklos aplinkoje.
Beveik kas penktas mokytojas pažymėjo, jog homofobinių patyčių problemos sprendimą apsunkina šalyje susidariusi politinė situacija LGBT* klausimais. 2010 metais priimtos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisos, neleidžiančios skleisti mokslu grįstos pozityvios informacijos apie LGBT* asmenis, užkirto kelią ne vienai iniciatyvai, siekiančiai pagerinti LGBT* asmenų, taip pat ir LGBT* mokinių, padėtį visuomenėje. Klaidingos nuostatos kyla iš nežinojimo, o pozityvios informacijos apie neheteroseksualius asmenis draudimas dar labiau skatina klaidingų stereotipų gajumą visuomenėje.
Mokytojų apklausos formoje palikti komentarai leidžia daryti išvadą, jog dalies mokykloje dirbančių asmenų nuostata homoseksualių ir biseksualių asmenų atžvilgiu – išimtinai neigiama. Prisiminus tai, jog kiekvienoje mokykloje mokosi ne vienas LGBT* mokinys, toks mokytojų požiūris yra nepriimtinas.
Mokytojų komentarai taip pat išduoda žinių apie LGBT* bendruomenę bei jos patiriamas problemas trūkumą. Šios nuostatos atkartoja masinės žiniasklaidos, kuri neretai pateikia klaidinančią informaciją ir negatyviai nušviečia su LGBT* bendruomene susijusius įvykius, suformuotą klaidingą vaizdinį.
Homofobinė kalba dažnai vartojama neapgalvotai, neretai į ją nereaguojama, nes nežinoma kaip. Yra manančių, kad ji nekenksminga. Tačiau homofobiškų posakių ignoravimas mokykloje yra netoleruotinas, nes siunčia žinutę, kad homoseksualių ir biseksualių žmonių diskriminavimas yra leistinas, o tai dar labiau paskatina patyčias.
Straipsnis parengtas išimtinai pagal Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL leidinį „Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvos mokyklose rezultatai ir rekomendacijos (2015).
Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvoje rezultatai ir rekomendacijos (LGL)
Nematomos patyčios: tyrimo Lietuvos mokyklose rezultatai ir rekomendacijos (LGL)