Gimus kūdikiui, prasideda jo socialinis formavimas pagal biologinę lytį, mergaitė auginama moterimi, berniukas – vyru. Daugumoje kultūrų įmanomas tik šis dvinaris skirstymas, vyras ir moteris kaip „priešingos lytys“. Lietuvių kalboje egzistuojanatys žodžiai „vyras“ ir „moteris“ skirti apibūdinti abiems, biologinei ir socialinei, lytims. Anglų kalboje egzistuoja žodžiai female ir male apibūtinti biologinę lytį, arba gimtį (sex), bei žodžiai woman ir man – apibūdinti socialinę lytį (gender), nors iš esmės, socialiai šie terminai yra tapatūs. T. y. žmogus gimęs moteriškos lyties (female) yra moteris (woman), vyriškos lyties (male) – vyras (man).

Biologinė lytis nustatoma pagal išorinius ir vidinius lytinius organus, chromosomų rinkinį ir hormonus. Anatomija žmones apibūdina kaip biologinius vyrus, biologines moteris ir tarplyčius (intersex). Biologinė lytis (gimtis) nusako tik mūsų anatomiją, socialinė lytis (gender) kuria mūsų vietą visuomenėje.

Nors anatomiškai įmanomi įvairūs tarplytiškumo deriniai (pvz., moteriški lyties organai ir vyriškas chromosomų rinkinys, abiejų lyčių lytiniai organai ir moteriškas chromosomų derinys ir t. t.), socialinės lytys – ypač vakarų kultūrose – įprastai skirstomos į dvi ir jos būtinai „atitinka“ biologines, vyrišką ir moterišką lytis.

Remiantis mūsų biologine lytimi, nuo gimimo yra konstruojama socialinė lytis. Berniukai auginami „kaip berniukai“, mergaitės – „kaip mergaitės“ ir iš mūsų tikimasi atitikti šias dvi kategorijas. Charakterio savybės, pomėgiai, išvaizda, gebėjimai, manieros ir t. t. priskiriamos skirtingoms lytims. Mergaitės auginamos klusnios ir nuolankios, berniukai – aktyvūs ir drąsūs, jiems siūlomi skirtingi užsiėmimai, skirtingi rūbai ir skatinami skirtingi gebėjimai. Iš suaugusių vyrų ir moterų tikimasi toliau paklusti šiai tvarkai. Iš vyrų reikalaujama „vyriškumo“, iš moterų – „moteriškumo“.

Tarplyčiai žmonės taip pat turi atitikti vieną iš šių lyčių, pradedant chirurgine anatomijos korekcija, kad ji būtų kuo panašesnė į vyrišką ar moterišką, baigiant lyčių vaidmenimis. Žmonės auginami, kad atitiktų vieną iš šių socialinių kategorijų, būtinai sutampančių su anatominėmis savybėmis.

Taigi iš esmės, socialinė lytis yra konstruojama atsispiriant nuo biologinės lyties. Nors savaime nėra taip, kad biologinį vyrą domins mechanika, o moterį – mezgimas, atsižvelgiant į jų anatomiją žmonės formuojami viena iš šių krypčių.

Dvi socialinės lytys kuriamos priešingybių principu, „moteriškos“ savybės priešinamos su „vyriškomis“ savybėms, pvz., rami mergaitė ir judrus berniukas, jautri moteris ir racionalus vyras. Iš to yra kilęs „priešingų lyčių“ suvokimas, vyrai ir moterys tapatinami su priešingais poliais, kurie vienas kitą traukia. Pagal (socialinę) lytį žmonės skatinami prisiimti ir atitinkamus lyčių vaidmenis visuomenėje, darbe ir namuose. Vadovaujančios pozicijos yra matomos kaip vyro erdvė, patarnaujančios – kaip moters. Vyrai matomi aktyvūs, o moterys – pasyvios ir iš jų tikimasi tokiais būti pradedant pomėgiais, baigiant profesija.

Žmonės gali būti ir yra įvairūs nepriklausomai nuo lyties, tačiau tik gimus kūdikiams jie dažnai auginami pagal lyčių normas ir stereotipus. Iš mergaičių tikimasi, kad jos žais lėlėmis, mėgs sukneles ir norės lankyti šokius, iš berniukų – kad jie konstruos, mėgs mašinas ir norės sportuoti. Vaikų ir suaugusiųjų prekės skirstomos spalvomis ir formomis pagal lytis, rinkodara nulemiama lyčių stereotipų. Moterims skirtos prekės dekoratyvios, nes iš jų tikimas mėgti „grožį“, vyrų – „praktiškos“, nes tikimas, kad jie aktyvūs.

Daugybėje sričių vadovaujamasi lyčių stereotipais, tiek priimant į darbą, tiek siūlant laisvalaikio paslaugas. Bendraujant ir formaliose situacijose išmokstama elgtis pagal lyčių stereotipus, kreipiantis ir bendraujant taikomos vienos taisyklės vyrams, kitos – moterims.

Iš dvinarės lyčių sistemos ir supriešintų lyčių vaidmenų yra sukuriama priešingų vyro ir moters sąjunga, suprantama kaip heteroseksualumas. Tai anaiptol nereiškia, kad biologinių vyrų ir moterų trauka yra socialiai sukurta. Tai greičiau reiškia, kad tvarka, kai vyrišką vyrą traukia moteriška moteris ir jie pasidalija atitinkamais vaidmenimis, yra socialiai suformuota norma – heteronormatyvumas (heteroseksualumo laikymas savaime suprantamu, natūraliu ir privalomu).

Krikščioniškose vakarų visuomenėse vyro ir moters sąjunga, kai kiekvienas iš jų atitinka savo vaidmenis ir palaiko monogaminį ryšį yra paplitusi ir socialiai priimtina tvarka. Net ir vieno elemento nebuvimas griauna šią sistemą. Ir nors realybėje retai būna, kad viskas atitiktų, socialiai priimtina biologinių vyro ir moters sąjungą matyti kaip idealą. Pernelyg daug neatitikimų yra suvokiama kaip „nukrypimas nuo normos“, pvz., partneriai palaikantys poligaminius santykius, neturinys vaikų ar neatitinkantys stereotipinių vyro ir moters apibrėžimų.

Homofobija, bifobija ir transfobija taip pat atsiranda dėl grėsmės dvinarei lyčių sistemai ir heteronormatyvumui. Partneriams esant tos pačios lyties, sugriaunamas priešingybių ir lyčių vaidmenų idealas, tampa nebeaišku, kas yra kas ir kokius vaidmenis atlieka. Kitaip tariant, pakinta tikro vyro ir tikros moters vieta, jie nebeatitinka kartu su lytimi priskirtų savybių.

Atrodytų, kad homofobija aktuali tik romantinių ir (ar) seksualinių santykių plotmėje, tačiau iš tiesų ji prasideda dėl lyčių stereotipų ir seksizmo.