LGBT yra patogi santrumpa, tačiau kiekviena tapatybė yra individuali ir niekas neprivalo atitikti vieno apibrėžimo. Netgi neprivalome apsibrėžti apskritai. Ir kartais, išties, šios raidės yra ne tik naudingos, kad būtume matomi ir pripažįstami, bet ir trukdyti gyventi kaip norime.

Suvokę, kad esame už šio spektro ribų, galime pasirinki žodžius, kurie geriau atspindėtų mūsų tapatybę, taip pat galime išvis nekreipti dėmesio į pavadinimus. Svarbu, kad jaustumės patogiai.

Pasirinkę queer ir genderqueer apibūdinti savo tapatybėms, iš esmės teigiame, kad nenorime būti asocijuojami su normatyviomis lyčių ir seksualinės orientacijos sistemomis. Ir, kad griežtai neatitinkame nei vieno apibrėžimo.

Genderqueer, – tai suvokimas, kad lyties ir tapatybės išraiška yra ne dvinarė, kad lyčių yra daugiau nei dvi (ar turėtų nebūti išvis). Kas iš esmės jungia genderqueer žmones, tai nepatogumas asocijuojantis tik su viena, paskirta gimus, biologine (ir socialine) lytimi. Visa kita – išraiškos, patirtys ir potraukiai skiriasi priklausomai nuo žmonių.

Esu skaitęs, kad žmonės apie savo seksualinę orientaciją supranta labai anksti. Mano patirtis buvo kiek kitokia. Pamenu, buvau kokių 14-os, kai pastebėjau, kad mane jaudina vaikinai. Iki tol apie homoseksualumą girdėjau mažai. Žinios apsiribojo tuo, kad tai žmonės, kurie turi keistų potraukių ir visuomenė jų nemėgsta. Nė pats nepastebėjau, kaip ėmiau ryti visą informaciją, kurią rasdavau internete ar spaudoje šia tema.

Sutrikau, nes nesupratau ar tai, ką aš jaučiu, yra homoseksualumas ar tiesiog smalsumas. Tuo metu užmezgiau pirmuosius santykius su mergina. Viskas atrodė puiku ir homoseksualios mintys, regis, kažkur nutolo. Tačiau ilgainiui abejonės grįžo.

Kurį laiką slapta susirašinėjau su vaikinu, su kuriuo susipažinau internete. Vieną dieną nutarėm susitikti. Pamenu, kaip kruopščiai rinkausi vietą, kad tik joks pažįstamas manęs susitikimo metu nepastebėtų. Susitikome, išgėrėme puodelį kavos. Vaikinas man pasirodė labai atsipalaidavęs ir manieringas.  „Tai ne aš“, – pamaniau ir išsyk atsitvėriau siena. Nusprendžiau, kad gyvensiu heteroseksualų gyvenimą, o mintis apie vaikinus paprasčiausiai ignoruosiu. Taip tęsėsi dar kelerius metus. Mano aplinkoje atsirado tolerantiškų žmonių, kurie nebijodavo atvirai pasisakyti, kad seksualinė orientacija yra žmogaus tapatybės dalis ir jos nevalia gėdytis.

Būdamas 19-os pirmąkart porai draugų ryžausi atskleisti, kad nesu heteroseksualus. Neįvardijau savęs nei homoseksualiu, nei biseksualiu, nes paprasčiausiai nežinojau kaip. O ir tą akimirką taip pasakyti atrodė lengviau.

Turėjau santykių ir su merginomis ir vaikinais. Kurį laiką mėginau analizuoti ir vertinti, kuriai lyčiai mano potraukis yra stipresnis, nes jaučiau vidinį norą save apibrėžti. Šiandien į viską žiūriu daug paprasčiau. Gyvenime man pasisekė, nes mane supa išsilavinę ir empatiški žmonės. Šiuo metu draugauju su vaikinu. Kita vertus, sau etiketės neklijuoju. Taip, esu homoseksualiuose santykiuose, tačiau mano santykiai su merginomis taip pat nebuvo apgaulė. Ilgainiui įsitikinau, kad svarbiausia yra būti atviru su savimi ir aplinka. O kokybiškiems santykiams reikia dviejų žmonių, kurie vertina ir gerbia vienas kitą. Man žmogaus asmenybė ir jausmai yra svarbesni už lytį.