Atsiskleidimas yra viso gyvenimo procesas – savo tapatybės pažinimo ir priėmimo. Tai apjungia savo tapatybės suvokimą ir pasidalinimą su kitais, taigi pirmas žmogus, kuriam reikia atsiskleisti esame mes patys. Atsiskleidimas vyksta įvairiais būdais skirtingiems ir įvairaus amžiaus žmonėms. Kadangi gyvename visuomenėje, kuri savaime įsivaizduoja, kad visi esame heteroseksualūs ir visuotinai priimtinos lyties (sex and gender conforming), LGBTQ+ žmonėms atsiskleidimas iš esmės nesibaigia visą gyvenimą. Visgi, atsiskleidimas nėra kažkas „besivystančio“, iš esmės, – tai aplinkinių informavimas apie save.

Čia aptarsime keturias vyraujančias kliūtis, kurios gali trukdyti pripažinti, kad esi nehetoreoseksualus, jaustis patogiai dėl savo tapatybės ir atskleisti savo tapatybę kitiems.

Baimė dėl aplinkinių reakcijos

Įsivaizdavimas kaip reaguos aplinkiniai, ypač tėvai ir giminės jei atsiskleisi kaip homoseksuali ar biseksualus. Ar tavimi nusivils? Pyks, liūdės ar gėdysis dėl tavęs? Jei girdi neigiamus, homofobiškus komentarus savo aplinkoje, gali būti, kad ypač vengsi save matyti kitaip nei tik heteroseksualią.

Aplinkinių, draugų, bendramokslių ar mokytojų reakcijos taip pat gali skatinti nerimą dėl atsiskleidimo. Galbūt bijai atstūmimo iš kai kurių žmonių. Gal nerimauji, kad aplinkiniai pamatys tave kaip „kitokį“, net jei ir priims. Pavyzdžiui, gal bijai, kad žmonės klaidingai įsivaizduos tavo tapatybę ir matys lytinę orientaciją kaip pagrindinę savybę, kuri apibrėžia tave. Arba gal nenori, kad aplinkiniai nuspręstų, kad atitinki LGBTQ+ stereotipus (pvz., kad gėjai yra ištvirkę, lesbietės – nekenčia vyrų, o biseksualai nesugeba užmegsti patvarių santykių).

Stereotipai

Yra galybė stereotipų apie neheteroseksualius žmones. Pvz.: gėjai yra matomi nevyriškais ir moteriškų manierų, o lesbietės – vyriškos ir grubios. Dažnai jie atsiranda dėl lyčių supriešinimo, lyčių vaidmenų segregacijos ir lyčių nelygybės. Kas, be abejo, savaime yra nevykusi idėja, nes riboja žmones juos patalpinant į tam tikras elgesio normas. Iš esmės, kiekvienas turėtų būti laisvas gyventi ir būti koks nori.

Nors kartais gėjai ir lesbietės atitinka sklandančius stereotipus, tiesiog neatitikdami lyčių normų, tai nėra neigiamas dalykas, nes niekas neturėtų būti ribojamas. Tokie žmonės aplinkinių yra matomi kaip akivaizdžiai homoseksualūs (kol kas nėra įprasta įtarti, kad kažkas yra biseksualus, dėl biseksualumo ištrynimo ir nematomumo). Kita vertus, dalis neheteroseksualių žmonių neatitinka šių stereotipų ir aplinkinių yra matomi kaip heteroseksualūs, nors tokie nėra. Gali būti, kad jie susidurs su didesniais sunkumais priimant save kaip homoseksualius.

Homofobinė politika ir mokymas

Didžiojoje pasaulio dalyje, kaip ir Lietuvoje, neheteroseksuali tapatybė yra dažniau viešai smerkiama nei ginama. Nors po truputį situacija gerėja, dažnai susiduriame su homofobiniais pasisakymas ir mokymais tiek iš viešų, tiek iš artimų žmonių. Šios nuotaikos gali skatinti slėpti savo tapatybę ir nuo savęs, ir nuo aplinkinių. Nes visdar yra populiari nuomonė, kad homoseksualumas yra „nenormalu“ ir turėtų būti jei ne „gydomas“, tai bent jau „nepropoguojamas“. Kas LGBTQ+ žmones skatina užsisklęsti ir pastūmėja nervinių sutrikimų link.

Heteroseksualų privilegijų netekimas

Heteroseksualų privilegijomis čia vadiname visus gyvenimiškus privalumus, kuriais naudojasi heteroseksualūs žmonės, nesuvokdami, kad juos turi. Pavyzdžiui, galimybė be nerimo pristatyti savo partnerį per šeimos šventes, šeimos palaikymas susitikinėjant, tikintis, kad sutiksite mylimą žmogų. Galimybė be nerimo dalyvauti religinėje bendruomenėje, jei tik norite, kur jūsų partneris priimamas be pasmerkimo. Netgi – galimybė eiti gatve susikibus rankom, nebijant, kad kas nors užpuls. Ir jų yra daugybė, pradedant paprastomis kasdieninėmis, kaip savo jausmų neslėpimas viešojoje erdvėje, baigiant teisinėmis, tokiomis kaip partnerystė, paveldėjimas ar įsivaikinimas.

Pirma, tam, kad būtume atviri sau ir savo jausmams. Kitos priežastys yra socialinės ir politinės, – tai LGBTQ+ žmonių matomumo didinimas, visuomenės švietimas ir informavimas, taip pat artimųjų ir draugų supažindinimas su savimi. Atsiskleidimas informuoja kitus, kad LGBTQ+ žmonės egzistuoja ir, kad esame kur kas daugiau nei „nematoma mažuma“.

Prieš atsiskleidžiant kitiems, reikia atsiskleisti sau. Taisyklių kada tai įvyksta nėra. Kai kurie žmonės yra tikri dėl savo lytinės orientacijos ir/ar tapatybės nuo labai jauno amžiaus, kiti – suvokia tai kur kas vėliau gyvenime. Prieiti išvadą, kad esi lesbietė, gėjus, biseksualus, trans ar…  tikriausiai yra lengviau šiais laikais nei buvo praeityje. Vyraujantis požiūris keičiasi į gera ir yra vis daugiau žmonių gyvenančių atvirą queer gyvenimą. Netgi Lietuvoje po truputį tampa lengviau nei netolimoje praeityje, yra daugiau viešai atvirų žmonių, taip pat informacija yra kur kas prieinamesnė.

Visgi, atsiskleidimas sau gali būti baugus ir tapti sunkiu nežinomybės laikotarpiu.

Svarbu atsiskleisti žmonėms, kurie įvertins ir džiaugsis naujai atrasta tapatybe ir/ar lytine orientacija. Taip pat svarbu atsiskleisti žmonėms, kurie nesupras ir uždavinės daug klausimų.

– Ieškok atvirai nusiteikusių ir draugiškų žmonių, kuriems atsiskleisti pirmiausia.

– Neskubėk ir elkis kaip nori greitai ar lėtai. Tai – tavo gyvenimas, tavo lytinė orientacija ir/ar tavo tapatybė.

– Nemanyk, kad turi atsiskleisti greičiau nei esi tam pasiruošusi.

– Nemanyk, kad žmonės yra homo/transfobiški tik dėl to, kad laido priešiškus juokelius. Dažnai jie iš tiesų nėra apie tai susimąstę ar neturi žinių iki kol kas nors artimas neatsiskleidžia.

– Deja, gali būti ir atvirkščiai. Vien dėl to, kad žmonės tvirtina esą atviri, politiški ar liberalūs nereiškia, kad jie negali smerkti gėjų, lesbiečių, biseksualių, trans* ir kitų queer žmonių.

– Pasirink tinkamas priemones. Jei nerimauji, kad žmogus nebus geranoriškas, rašymas gali duoti daugiau laiko suvokti naujienas.

– Niekada nejausk kaltės. Nors tai ir sunkiau pasakyti nei padaryti, bet kai patys pradedame kaltinti save dėl kitų neigiamos reakcijos esame pakeliui į liūdesį ir depresiją. Neturėtume apgailestauti dėl to, kokie esame.

– Iš esmės, kad ir kas nutikų, gali nustebti kokia pozityvi gali būti atsiskleidimo patirtis. Labai nedaug žmonių gailisi atsiskleidę, net jei ir būna sunku tuo metu.

Negalėjimas atskleisti (lytinės) tapatybės ir/arba lytinės orientacijos šeimai gali būti itin skausmingas, ypač jei jauti, kad negali pasidalinti svarbiais gyvenimo pokyčiais. Tėvai dažnai kuria vaikams planus ar sulaiko nuo jų įgyvendinimo, todėl nuliūsta supratę, kad jų viltys nebus išpildytos. Artimiesiems gali būti sunku priimti jų vaikų lytinę orientaciją ir/ar tapatybę, tėvai nerimauja dėl vaikų ateities ir dažnai įsivaizduoja, kad tai jų (auklėjimo) klaidos. Vaikai, tuo tarpu – išgyvena, kad nuvilia tėvus ir bijo atstūmimo.

Atsiskleidimas šeimai gali būti ypatingai sunkus gyvenant ar būnant finansiškai priklausomiems nuo tėvų. Visgi, pirma geriausia atsiskleisti draugams, ar kitiems artimiesiems, kurie galėtų paremti. Bendras atsiskleidimo patarimas būtų neskubėti ir pasakyti tėvams jaučiant jų palaikymą ir paramą, taip pat žinant kaip atsakyti į jų nerimą. Nors, deja, nėra jokių garantijų, tačiau dauguma šeimų arba iškart priima realybę arba apsipranta laikui bėgant.

Kartais aplinkybės atsiskleisti aplinkiniams yra tikrai nepalankios, ypač jei esi priklausomas ekonomiškai, gyveni itin homofobiškoje ar transfobiškoje aplinkoje.

– Jei esi jaunas ir gyveni su tėvais ar globėjais, kurie finansiškai tave išlaiko ir manai, kad atsiskleidimas gali juos paskatinti atstumti tave ar „išmesti iš namų“, galbūt būtų geriausia palaukti ir neatsiskleisti jiems tuojau pat. Palauk, kol būsi tikra, jog jie palaikys tave arba kol būsi pakankamai suaugęs ar finansiškai nepriklausoma. Visgi, jei nenori laukti, įsitikink, kad šalia yra palaikančių žmonių, į kuriuos galėtum kreiptis jei tėvų reakcija būtų itin prasta.

– Jei dirbi ar gyveni aplinkoje, kur atskleidęs tapatybę ir/ar lytinę orientaciją rizikuotum patirti smurtą ar diskriminaciją, vertėtų susipažinti su įstatymais ir reglamentais ginančiais tavo teises. Ar gautum, žinotum kur gauti pagalbą kovojant už savo teises?