Lytis yra vienas esminių tapatybės elementų, apibrėžiančių kiekvieno individo santykį tiek su pačiu savimi, tiek su supančia aplinka. Dažniausiai asmens lytis yra identifikuojama gimimo metu ir nuo to momento tampa socialiniu bei teisiniu faktu. Vis dėlto, kai kurie asmenys patiria tam tikrų problemų, susijusių su jų gimimo metu užfiksuota lytimi. Šios problemos kyla todėl, kad vidinis šių asmenų lyties pajautimas nevisiškai sutampa arba netgi kardinaliai skiriasi nuo jų biologinės lyties. Tokie asmenys yra vadinami trans*, arba translyčiais, asmenims.

Translyčių asmenų socialinė padėtis Lietuvoje yra sudėtinga. 2012 metų Europos Sąjungos (ES) Pagrindinių teisių agentūros atlikto LGBT+ respondentų tyrimo duomenimis, 60 proc. translyčių asmenų Lietuvoje per pastarųjų penkerių metų laikotarpį patyrė fizinį smurtą arba seksualinę prievartą, o 55 proc. translyčių respondentų susidūrė su diskriminacija ar priekabiavimu dėl savo lytinės tapatybės per paskutinius 12 mėnesių. Šios problemos mūsų visuomenėje yra nematomos. 2012 metų Eurobarometro duomenimis, viso labo 3 proc. Lietuvos gyventojų asmeniškai pažįsta bent vieną translytį asmenį. Darytina išvada, jog likę 97 proc. irgi pažįsta, tik to paprasčiausiai nežino – translyčiai asmenys dėl Lietuvos visuomenėje vyraujančių transfobinių nuotaikų nėra linkę atsiskleisti.

Translyčių asmenų bendruomenės teisinė padėtis taip pat apibūdintina kaip kritinė. Kadangi Lietuvos teisinėje sistemoje neegzistuoja teisinės „lytinės tapatybės“ ir „lyties raiškos“ kategorijos, Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymas faktiškai nedraudžia translyčių asmenų diskriminacijos, o pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso nuostatas transfobinis smurtas ir užgaulūs komentarai nėra laikomi neapykantos nusikaltimais ir neapykantos kalba. Darytina išvada, jog translyčiai asmenys yra labiausiai pažeidžiama LGBT+ bendruomenės grupė Lietuvoje, nes jiems nėra prieinamas kitiems bendruomenės nariams galiojantis teisinės apsaugos minimumas.

Nors translyčių asmenų bendruomenė nėra didelė, tačiau tai – labai įvairi socialinė grupė. Be lyties pakeitimo procedūrą ketinančių atlikti ir jau atlikusių transseksualių asmenų, ši grupė apima ir translyčius asmenis, kurie neketina atlikti su lyties pakeitimu susijusių medicininių procedūrų. Pažymėtina, jog dauguma teisinių sistemų „atpažįsta“ tik transseksualius (t. y. lyties pakeitimo procedūrą ketinančius atlikti arbą šią procedūrą jau atlikusius) asmenis, tokiu būdu ignoruodamos likusių šios socialinės grupės narių interesus.

Asmens teisė į lytinės tapatybės pripažinimą yra realizuojama per dvi pagrindines procedūras, būtent – įtvirtinant galimybę pakeisti įrašus apie asmens lytį asmens tapatybės dokumentuose ir sudarant sąlygas gauti pageidaujamą su lyties pakeitimu susijusį medicininį „gydymą“. Tuo atveju, kai šios procedūros yra viena nuo kitos priklausomos, t. y. teisinis lyties pakeitimo pripažinimas nėra įmanomas be privalomo medicininio „gydymo“, iškyla reali grėsmė, jog yra pažeidžiami translyčių asmenų žmogaus teisių apsaugos standartai. Situacija komplikuojasi dar labiau, kai valstybė lytį norintiems pakeisti asmenims kelia neįmanomus išpildyti reikalavimus, t. y. nesudaro galimybių medicininiu būdu pakeisti lytį nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos rėmuose.

2001 metais įsigaliojusioje naujoje Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso redakcijoje buvo įtvirtinta asmens teisė medicininiu būdu pakeisti lytį, jeigu tai yra mediciniškai įmanoma. Šios procedūros sąlygas ir tvarką turėjo sureguliuoti specialus Lyties pakeitimo įstatymas, kuris išlieka nepriimtas.

2007 metais Lietuvai nepalankų sprendimą byloje L. prieš Lietuvą priėmęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, jog įstatymo leidėjo delsimas reglamentuoti lyties pakeitimo procedūrą pažeidė ieškovo teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Strasbūro teismas Lietuvos Vyriausybę įpareigojo arba per tris mėnesius priimti Lyties pakeitimo įstatymą, arba ieškovui atlyginti 40 000 eurų įvertintą turtinę (t. y. su medicininio lyties keitimo kaštais susijusią) žalą. Lietuvos Vyriausybė greituoju laikotarpiu sprendimui įgyvendinti pasirinko antrąją priemonę.

Kadangi Lyties pakeitimo įstatymas Lietuvoje iki šiol išlieka nepriimtas, nėra ir atitinkamo teisinio lyties pakeitimo pripažinimo reglamentavimo. Lyties pakeitimo procedūrą užsienyje atlikę transseksualūs asmenys yra priversti administracine tvarka kreiptis į teismą, kuris, savo ruožtu, įpareigoja civilinės metrikacijos įstaigas išduoti naujus asmens tapatybės dokumentus. Tokia praktika yra ydinga dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, brangiai kainuojančio ir ilgą laiką trunkančio teisinio bylinėjimosi perspektyva jokiu būdu negali būti laikoma greitos, skaidrios ir prieinamos lyties pakeitimo procedūros sudedamąja dalimi. Visų antra, norėdami pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, transseksualūs asmenys privalo atlikti pilną medicininį „gydymą“, įskaitant chirurginę lyties pakeitimo operaciją. Dėl neegzistuojančio teisinio reguliavimo atlikti šių procedūrų Lietuvoje neįmanoma.

Dėl teisinio reglamentavimo trūkumo, asmenys, lyties pakeitimo operacijas atlikę užsienyje, susiduria su praktiniais sunkumais dėl naujų asmens dokumentų išdavimo, kadangi asmens kodas, kurio pirmas skaičius identifikuoja asmens biologinę lytį, yra faktiškai nekeičiamas. Dėl naujo asmens kodo suteikimo, paso ir kitų dokumentų išdavimo, transseksualūs asmenys yra priversti kreiptis į teismus.

Dėl nepriimto lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustatančio specialus įstatymo, transseksualūs asmenys Lietuvoje negali gauti reikiamo medicininio gydymo ar atlikti lyties pakeitimo operacijos. Transseksualių asmenų gydymas sveikatos draudimo sistemoje iš esmės nėra kompensuojamas – dėl šios priežasties transseksualūs asmenys negali naudotis nemokamu hormoniniu gydymu.

Straipsnis parengtas pagal žemiau nurodytus asociacijos „LGL“ leidinius, kuriuose galite rasti daugiau informacijos apie trans* asmenų situaciją ir teises Lietuvoje bei kitose šalyse.