Saulius Kintera gimė 1945 metais, gyvena Kaune, kuriame praleido beveik visą savo gyvenimą. Pavardė netikra, pasirinkta pagal Pedro Almodovaro filmo „Geismo įstatymas“ veikėją. Ši nuoroda svarbi, nes viena Sauliaus aistrų – kinas. Nors dirbo pedagoginį ir medicininį darbus, kultūra jį lydėjo visuomet.

Apie savo disidentinę veiklą Saulius pasakoja Rasos Navickaitės atliktame interviu.

Mes su Sauliumi susitikome prieš metus. Labiausiai sužavėjo tai, kad jis iki šiol aktyvus, kuruoja savo Youtube kanalą, kuriame galima rasti pirmąsias lietuviškas televizijos laidas, kuriose kalbama apie homoseksualumą, Pride eitynių dokumentacijas, Lietuvos queer kino montažus, lietuvius pasaulio kine ir kitas įdomybes.

Pirmą kartą kaime pamačiau. Tėvai išsiųsdavo į katorgą (kaimą, aut. past.), pas gimines. Vaikai lėkdavom į gegužinę, išsižioję sėdėdavom. Buvau penktoje ar septintoje klasėje, vienoje iš tų gegužinių, man patiko vienas vaikinas. Smulkmenų nepasakosiu, buvo tik vaizdinys.

O mokykloj, mokiausi 14-oje vidurinėje… Tada buvo kaimas, Julianava, o dabar Aleksotas. Kieme buvo kalėjimas, o mokyklą vadindavom būda, nes buvo medinė. Buvau 10-oje klasėje, į mūsų klasę atvažiavo toks vienas pilietis iš Dotnuvos. Jį pasodino šalia manęs, mes abu susinešėm, nors jis ne toje temoje buvo. Klasė mūsų pradėjo nemėgt. Mes taip jautėm. Lankėm visus būrelius, dramos, kino.

Pirma meilė – Palangoj, 1962 metais. Jis buvo intelektualas, universiteto dėstytojas. O pirmoji romantinė meilė nutiko Tomo Mano namelyje.

Aš turėjau tokį meilužį. Baltarusį. Ilgai draugavom. Palikę gal buvom duris, tai tėvas pamatė. Susiėmė už galvos, bet toliau nieko nesakė. Į Minską važiuodavau dažnai. Sąjūdžio veikla nutraukė visus ryšius. Buvau aktyviai į politiką įsitraukęs. Gėjai prisidėjo prie Sąjūdžio ir kaip reikiant.

2014 metais buvo mano paskutinė meilė. Nuo tada – jokių meilių. Turėjau tris draugus. Vienas – brazilas, matėmės neakivaizdžiai. Kino ir teatro aktorius. Gyveno San Paule. Guila. Tarybiniais metais, ėjo žurnalas anglų kalba, Čekijoje, „Student news“. Bandžiau rašyti į Japoniją, bet nelabai pavyko, bet su Guilla mūsų susirašinėjimas truko ilgai. Man atrodo jis mirė, kai atsikūrė Lietuva. Kai parašė man pirmą laišką, užrašė: „Kaunas, Soviet Union“. Kaip aš jį išdirbau… Kokia dar „Soviet Union“?! Lietuvos TSR. O susitikimas San Paule… Mano bendradarbė važiavo ten. Pasakiau jai, kad susitiks su Guilla ir perduos jam dovanų. Guilla pakvietė ją į gėjų kavinę San Paule. Ji gi ne durna, turbūt viską suprato. Kitas žmogus tai buvo iš Buenos Aires. Mano mamos sesės gyveno ten. Ona, Monika ir Ursula. Paliko Lietuvą, kaip pabėgėlės. Turėjo vieną sūnų Karlą. Mama keliavo jų lankyti. O ten buvo tokia mokytoja, Antonetta, ji mane iškart išaiškino. Atsiuntė man paštu atviruką su vyro nuotrauka.

Spauda buvo prieinama. Dirbau viešojoje bibliotekoje, periodinių leidinių skyriuje. Mes vieninteliai gaudavom laikraštį „Amerika“. Buvo burys žmonių, kurie pas mane ateidavo skaityti. Ne visiems viskas buvo išduodama. Skyriaus vedėjas mokėjo skaityti lenkiškai. Pavyzdžiui, „Džiovanio kambarį“ skaitydavo mums. Čia kokie… 1970 metai. Dar žurnalas lenkų kalba ėjo, lenkai buvo atviri. Televiziją jų irgi matyt galėjom. Mane pritrenkė filmas „Kolekcionierius“ – vienas veikėjas kolekcionuodavo medicinos seseris ir jas uždarydavo. Aš ant kalno gyvenau, netoli Suvalkai, tai pagaudavo lenkų televiziją.

Nebuvo bendruomenės. Vienas ant vieno daugiausiai. Nepamirškit, kad gėjai buvo savotiška subkultūra. Sovietiniai gėjai buvo tokie… Mėgo apšnekėti vienas kitą. Vienas už kitą gražesni. Bendri susiėjimai buvo geležinkelio stoties restorane. Buvo vienas pigiausių. Publika daugialypė. Gatvėse buvo ramybė. Iš restorano pareidavau namo ramiai. Išskyrus šantažus. Pirmiausia šantažuodavo milicija ir venerinių ligų dispanseris. Gaujos prasidėjo jau vėliau.

Dar buvo „Rambynas“, alubaris (Vasario 16-osios g., aut. past.), alus liejosi laisvai, viskas pigu. Padavėjai – praktiškai visi gėjai, išskyrus moteris. O kokios moterys ten buvo – nežinau. Kultūringai ten viskas vyko. Be jokių išsišokimų.

Pats madingiausias buvo „Tulpikė“, Laisvės alėjoj. Kava liuks. Buvo toks atvejis… Rūkėm beprotiškai, o dar Jūratę – dinamitas, šlykščiausios, kokios gali būti, bet kitokių nebuvo. Aš nueinu į tualetą, ir paskui mane įeina muzikantas gražus. Prie veidrodžio, jis griebia mane į glėbį – iš pradžių išsigandau. Mes ten bučiavomės ir taip toliau, ir taip toliau. Paskui susitikdavom mieste, jis buvo vedęs. Kaip jis nebijojo savo darbe… „Tulpikė“ – šalia „Tulpės“. Rinkdavosi visa Kauno bohema. Turėjau ten gerą draugą Sakalą. Tik draugai mes buvom.

Pagrinde Vytauto parkas. Kai prasidėjo šantažai, liaudis buvo įbauginta, tada ir prasidėjo tualetai. Šiaip tai sėdėjimas parke ant suoliukų, būreliais, du–trys sėdėdavom ir vieni kitus apšnekėdavom. Į butus eidavo pažįstami tik. Krūmai tai nebuvo tankūs. Viskas Kaune buvo ramu, buvo labai ramu. Ir po to prasidėjo šantažai. Prasidėjo nuo milicijos, nuo veneros ligų dispanserio ir nuo Zenono Busliaus (buvęs psichiatras-seksologas, išleidęs knygą „Sodoma ir Gomora“, aut. past.).

Gėjų tarpe buvo vagių. Buvo ir tokių degradavusių, kurių parke vengdavo. Nereikia šitos giminės… Ji nebuvo vienalytė – buvo ir aferistų, ir vagių. Nedaug smukusių buvo, bet buvo. Parkas, kol neprasidėjo šantažas. Jis buvo juodas. 70-ųjų pabaiga, mano draugas dirbo bazėj, į venerologinį veždavo plyteles tai Rotkienei. Pagauna policininkas parke, jie ateina persirengę, iš karto į milicijos valdybą ir gąsdina: „Ponas Jonai, mes siųsim tave į veneros dispanserį tikrinti, ar nesergi sifiliu.“ Rotkienė daro tyrimus, paima tepinėlį. Vidui sakydavo va tiek ir tiek plytelių reikia. Kelis kartus vežė. Iki šių dienų dar spjaudosi apie Rotkienę.

Klaikuma. Buvo tokia Rūtelionienės knyga. Sovietai taikė 122 straipsnį. Tik vyrams. Apie moteris jie nieko nežinojo. O apie nepriklausomybę… Tai didelių represijų nesiėmė valstybė. Aš žinau tik vieną atvejį, kada 122 straipsnis buvo pritaikytas. Nors ten iš tikrųjų buvo politinė byla. Gėjų persekiojimas buvo šantažas. Vilniuj gal ir kitaip buvo. Bet iš esmės valstybė įvedė straipsnį ir nelabai ką darė. Aišku homofobinę literatūrą galima buvo laisvai platinti. Zenonas Buslius tuo užsiėmė.

O kitas atvejis, jeigu gėjus papuldavo į kalėjimą ir visi sužinodavo, tai ten jau visus padarydavo. Dabartinis kalėjimas nesiskiria nuo sovietinio. Ir kastos egzistuoja ir taip toliau. Tai apie nepriklausomą Lietuvą kalbant, Lietuva prisijungė ne prie demokratijos, bet prie kanalizacijos. Atsirado žodžio laisvė ir atsiprašant kiekvienas avinas gali rašyti ką nori. Kai išvažiavo rusijos kariuomenė, atvyko popiežius. Tyliu apie Joną Paulių. Į senatvę nukvako, dėka Ratzingerio. Iki 1993 m. parkai neveikė.

Šantažas apsiramino, nes milicija keitėsi. Nors aišku, 80 procentų policininkų liko tie patys. Atsirado pavadinimas „gėjai“. Banditai tada visur siautėjo. Nebežinau, kur gėjai rinkdavosi. Dekriminalizacija tai tyliai praėjo, nes nelabai kas ir bijojo to straipsnio. Laisvė gėjams nebuvo pyragėlis. Pasipylė šlykšti spauda, atsirado Gražulis, o kas šlykščiausia – tai Katalikų bažnyčia. Aš auklėtas labai religingai, bet 2014 metais su katalikų bažnyčia atsisveikinau. Katalikų bažnyčia skelbia neapykantą.

Dabar. Aš nuo nieko nepriklausomas. Man nieko nereikia. Ir tegu tik pabando mane užkabint!