Vitalius – 68 m. žurnalistas. Baigė bibliotekininkystės studijas, užsiėmė pantomima, mokėsi japonų, italų kalbų, domėjosi dzenbudizmu, sufizmu. Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“ jį atvedė į žurnalistiką, į radiją, vėliau į televiziją.
Albinas – 84 m. muzikantas, dainininkas, teatro istorikas. Daugybę metų, iki pat pensijos, nuolat keliavo su choru, nuo Novosibirsko iki Pietų Amerikos. Gyvenimas sukosi gastrolių ritmu.
A: Homoseksualūs santykiai sovietmečiu buvo nusikaltimas. Tikriausiai dabartiniam žmogui atrodo gryna egzotika, bet vien už tai, kad esi homoseksualus, galėjai patekti į kalėjimą. Ne vieną žinau, už tai po keletą metų atsėdėjusius. Šantažavo ne tik eiliniai chuliganėliai, tačiau net ir patys policijos darbuotojai. Arba galėjai būti uždarytas priverstiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę.
Beje, lig šiol, sekant kai kurių pasaulio šalių pavyzdžiais, nei nepriklausomos Lietuvos policija, nei psichiatrai nėra viešai atsiprašę.
Homoseksualią orientaciją turinčiam žmogui buvo sunku gyventi. Reikėjo iškentėti pažeminimus, šmeižtus, jausmą, kad esi niekam nereikalingas, netikęs, išsigimėlis ir t. t. Įkvėpimą suteikdavo tai, kai sutikdavai panašių į save žmonių, susirasdavai draugų ir gerą darbą. Darbą, kurį mėgsti. Darbas galėjo nuraminti, pasimiršti. Tai buvo pabėgimas nuo vienos nuomonės, nuo vienos partijos, nuo vienos mąstysenos. Sovietmetis buvo įdomus. Na kuo jis buvo įdomus. – mes buvom jauni, tai mums buvo įdomu. O šiaip visai neįdomus buvo. Reikėjo galvot ką mąstai, ką kalbi, gyventi įsitempus, vaidinant tai, kuo nesi ir kuo visai nenori būti.
V: Mano apie sovietmetį slogūs prisiminimai. Jeigu spalvomis, tai tokia tamsiai pilka, sunki, spalva. Atrodo lyg saulėtų dienų nebuvo.. Kad kažkas kažko nepasakytų tau. Su kiekvienu žmogum šneki ir bijai, kad tave įžeis, įskaudins.
O kalbant apie savivoką, tai aš labai anksti susivokiau. Labai gerai atsimenu, kad man buvo penkeri. Buvo graži saulėta vasaros diena, ką tik nulijusi vasariška liūtis. Gatvės pilnos lietaus upelių, kieme neįmanoma žaisti, nes balos. Aš stovėjau atsirėmę į mūsų namo kampą, susidėjęs rankas už nugaros ir stebėjau aplinką, laukiau draugų. Ir tuomet matau, kai iš tolo ateina kažkoks suaugęs vyras. Jis ėjo, praėjo, į mane turbūt net nepažiūrėjęs, bet aš į jį stebėjau ir aš jo norėjau. Nors man tebuvo vos penkeri metai! Nežinau kaip tas mano norėjimas būtų pasireiškęs tikrovėje, kokia forma, bet buvo aiškus jausmas.
Tą pačią vasarą, kol dar net nėjau į pirmą klasę, pėdindami gatve apie kažką su vyresniuoju broliu šnekučiavomės. Gaila, kad neprisimenu apie ką. Aš jo, kaip protingesnio, jau studento, dažnai paklausdavau kokio tarptautinio žodžio reikšmės. Kartą, žingsniuojant kartu su kuo gatve, neprisimenu koks buvo mudviejų pokalbio kontekstas, bet aš jo paklausiau ką reiškia žodis „pederastas“. Brolis atsakė trumpai ir aiškiai: „pyzdukas, kuriam reikia duoti į snukį“.
A: Pirmoji meilė buvo 10-os klasės mokinys, šviesiaplaukis. Galvojau, o čia tai gražus žmogus… Jeigu tokį draugą turėčiau, man nieko daugiau gyvenime nereikėtų. Bet tada galvojau, kad reikia tiesiog pažiūrėti ir pasidžiaugti.
V: Mokykloje, aš taip buvau įsimylėjęs rusų kalbos mokytoją… Per pamoką numesdavau pieštuką, kad galėčiau pasilenkęs pažiūrėti po stalu. Devintoje klasėje likau antriems metams. Nuosprendį paskelbė mokytojas, kuris pats buvo homoseksualus. Aišku, apie tai sužinojau jau daug vėliau, Vilniuje. Tik neseniai man paaiškėjo, kodėl aš blogai mokiausi ir universitete, ir mokykloje. Dėl savo kitoniškumo ir dėl aplinkos baimės. Klasėje nebuvau atstumtasis, bet buvau prie tokių. Mane gelbėjo tai, kad buvau lengvai bendraujantis. Nors savo kitoniškumą jaučiau viską laiką, apie homoseksualumą sužinojau jau vėliau, Kaune, iš kiemo draugų, iš kurių sužinojau, kad Vytauto parke renkasi žmonės, kurių einama mušti.
Kiemas, draugai, tarpuvartės, parkas, tualetai. Mano pirmasis buvo labai neromantiškas… Laiptinėje.
A: Man nereikėjo sužinoti. Aš jaučiau. Kokių 14-os jaučiau, kad man labiau patinka gražūs vaikinai negu merginos. Nors merginos buvo pagrindinės geriausios mano draugės. Labai nelamingas buvau, net apie savižudybę galvojau. Galvojau, kad nereikia tokių žmonių pasaulyje. Tokius juk sodino į kalėjimą. Reikėjo ir į save kritiškai žiūrėti, ir į pasaulį kitaip.
Jau kai teatre dirbau, buvo baleto šokėjas. Ėjom po darbo namo, atsisėdom ant suoliuko ir jis mane pabučiavo. Nesupratau, negalėjau patikėti, kad yra į mane panašių žmonių. Vos nenualpau. Tęsėm santykius ir toliau, bet jis labai lengvabūdiškas buvo, jam reikėjo daug draugų ir dažnai juos keisti. Baisiai nusivyliau, ašaras liejau. Pusmetį pabendravom. Lytiniai santykiai gali būti, bet gali ir nebūti. Ne tame esmė. Svarbiausia dvasinis ryšys. Bet jis man atskleidė, kad yra visokiausių žmonių pasaulyje ir visokių reikia. O teatre susitinki su pačiais įvairiausiais. Tada man visai kitoks gyvenimas prasidėjo. Aš įsimylėjau teatrą, man atrodė, kad nėra geresnio darbo nei teatre. Dirbau ten iki pat pensijos. Paslapčių ten nebuvo. Bet aš nenorėjau blaškytis po pasaulį, man reikėjo vieno vienintelio draugo. Ir man tokį dievas davė.
V: Apie nuogus vyrus! Užeinu Kaune į centrinį knygyną… Prie viso tūkstančio domėjimosi objektų mane domino ir psichiatrija. Čia gal buvo pirmo nuogo vyro nuotrauka, kurią mačiau. Labai gerai atsimenu tokio pailgo formato knyga, rusiškai psichiatrija. Ir vartau vartau ir, kai atsiverti, vyro nuotrauka, tokia pailga, uždengas veidas: „Mužčina boleyuščiy gomoseksualizmom“. Neatsimenu kaip ten tiksliai. Knygos nepirkau, bet man ji labai rūpėjo. Kelis kartus užeidavau į knygyną. Toks liesutis, pagyvenęs vyriškis buvo: „Čelovek stradayuščiy gomoseksualizmom“.
V: Apklausinėdavau klasiokų, ką veiks po pamokų, kad neateitų į Vytauto parką, kad nesusitikčiau.
Kolekcionavau plokšteles. Susipažinęs su vienu vyru, neatsimenu, kaip ir kodėl, bet jam pasipasakojau, kad turiu kolekciją. Vieną sekmadienio vakarą, apsiniaukusi pilka diena buvo, aš nuėjau į Vytauto parką ir tam vyrui nunešiau plokšteles parodyti. Draugas neatėjo, gana ilgai laukiau, bet neatėjo. Žiūriu, vaikšto toks grakštus vyriškis su barzdele, su neilgu puspalčiu, šviesiai pilku, jisai buvo gal kokių… virš 30-ies. Kadangi virš 30-ies, man trūko amžiaus, aš visiškai nekreipiau dėmesio. Bet staiga jis mane užkalbino. Tą vakarą man buvo 17-a. Jis ėjo į darbą teatre ir pradėjo mane kalbinti, tai ten ir susipažinom. Kasmet toje vietoje, kur jis mane užkalbino, į tą vietą nunešam ir padedam rožių. Jeigu aš negaliu, tai Albinas vienas nueina. Tai buvo 1972 metai, sekmadienis. Pirmadienį neišlaikiau matematikos egzamino.
A: Aš tai atsimenu, kaip eilinį susitikimą su kažkokiu jaunuoliu. Gražiu jaunuoliu. Mane domino tie jaunuoliai, žinoma. Aš norėjau rasti gerą draugą, ištikimą ir vienintėlį. Tai buvo mano svajonė. Bet į Vitalių iš pradžių daug vilčių nedėjau. Kadangi jau susipažinom…
V: Tai aš ir atėjau į svečius. Atėjau ir pasakiau: „Labas, aš neišlaikiau egzamino ir šiandien yra mano gimimo diena.“
A: Supratau, kad reikia numalšinti skausmą. Turėjau raudono vynelio.
V: Buvom viršutiniame daugiabučio aukšte, stovėjau balkone, žiūrėjau į besileidžiančią saulę, ir priėjo Albinas, ir uždėjo rankas man ant pečių. Viskas. Buvo didingas jausmas. Meilė iš antro žvilgsnio.
A: Tapom draugais visam gyvenimui.
V: Jau gyvenome Vilijampolėje, kai atėjo mano sesuo. Iš kažkur atsekė. Žinojo, kad kiekvieną savaitgalį važiuoju į Kauną iš Vilniaus, po paskaitų. Kambarys buvo mažas, lova, spinta ir kušetė. Aš sugebėjau tyliai atsigulti. Sesutė ėmė pasakoti: „Ką jūs čia tvirkinat mano brolį. Mes esam sena komunistų šeima, mes netoleruojam tokių dalykų.“ Aš visą tą pokalbį tyliai už spintos pragulėjau. Albinas turėjo atlaikyt.
A: Aš turėjau įrodyt, kad specialiai jo netraukiu, kad jis pats renkasi.
V: O mama, tai skųsdavosi Albinui, kad aš mažai su ja bendrauju.
A: Jo mama buvo geras žmogus, paskambindavo man, sakydavo: „Ateik pakalbėt, aš neturiu, su kuo.“ Važiuodavau specialiai į Jonavą, bandžiau jai įtikti.
V: O su broliu… Visa laimė, kad sužinojau apie tai gerokai vėliau. Nežinau kaip būčiau sureagavęs tuo metu. Tai įvyko gerokai po mamos laidotuvių. Jis mane su Albinu laidotuvėse ir matė. Jis sesei pasakė: „O ko čia šitas, liepk jam išeit, motina jo neapkentė.“ Nors mes tu motina sutarėm kuo gražiausiai. Tai buvo paskutinis kartas, kada aš mačiau savo brolį. Man jis neegzistuoja. Jeigu kas atsitinka jo gyvenime, aš sužinau per seserį. Nors gyvenam vienam mieste. Aš ir vienam, ir kitam seservaikiui esu pasakęs, kad kai bus mano laidotuvės, galit mano broliui net nepranešti. Nebent iš kalbos išeis.
A: Mano mama anksti mirė. Tėvas, tai turbūt net nekreipė dėmesio, jis rūpinosi savo gyvenimu. Nelabai rimtas buvo.
V: Save pagaunu galvodamas, kodėl į Albiną kreipiuosi „tu“, o ne „jūs“. Aš taip jį gerbiu. Man „jūs“ kreipinys nerodo atstumo. Mes tiek metų kartu, nes jaučiam didžiulę pagarbą vienas kitam. Jokių pavydo scenų. Jeigu pavydi, juk taip skelbi žmogų savo nuosavybe. Albino vidinė inteligencija mane ne tik stebina, bet kartais ir glumina. Aš kartais įsimylėdavau. Jeigu matydavau, kad santykiai krypsta kažkur toliau, visada pasakydavau: „Aš turiu draugą, ir tu to draugo vietos niekada neužimsi.“ Dažnai tai būdavo paskutinis pokalbis. Albino niekada nesu slėpęs ir niekada meilužio nesu statęs į lygiavertę poziciją.
V: Viena mergina aplink mane drąsiai pradėjo rodyti simpatijas. Prisimenu, kad kai ji beveik peržengė draugiško bendravimo ribas, aš išėjau vienas į lauką, buvo žvaigždėtas dangus, ir aš jau supratau, kad galima gyventi dvigubą gyvenimą. Galima vesti, turėti šeimą ir turėti užkulisinį gyvenimą. Bet aš labai aiškiai suvokiau – to aš nenoriu. Aiškiai žinojau, kad manęs laukia žiaurus ir brutalus gyvenimas. Pasisakiau sau, kad aš pasirinkau Albiną. Jau buvom pažįstami. Žinojau, kad laukia patyčios, panieka, neapykanta.
A: Turėjau geriausią draugę Jadvygą, ji mane pasisodino ir sakė: „Neapsimetinėk čia, aš viską žinau ir suprantu.“ Mes oficialiai buvom vedę. Tai buvo fiktyvi santuoka, viską apie vienas kitą žinojom. Ji turėjo galimybę keliauti į Pietų Korėją. Vienišų žmonių tada neišleido. Mes net vestuvines nuotraukas turėjom. Vieni kitiems gyvenime padėdavom, kartu vakarėlius organizuodavom. Visi buvo supratingi. Tokių gerų žmonių dėka ir išgyvenom.
V: Atsimenu prie „Dainos“ kino teatro kažkada pamačiau labai vyrišką moterį. Kažkodėl pagalvojau, kad ėjo iš darbo. Aš paskui kelias dienas ten sukiojausi, tikėdamasis ją vėl pamatyti, ją užkalbinti. Aš supratau, kad ji yra tokia pati kaip aš. Čia, kai dar nieko nepažinojau. Taip ir neišdrįsau prie jos prieiti. Man buvo 15-a, 16-a. Jai gal apie 40. Tada susimasčiau, gal aš ne vienišas šitoj galaktikoj? Neatradau motyvo užkalbinti. Nužvelgdavom vienas kitą. Trumpų plaukų, su kelnėm. Gal fizinį darbą dirbo. Neišsipuošusi tokia.
Beje, televizijoje dariau vieną reportažą apie žmogų, kuris keitė lytį. Tada man aišku pasidarė, kad gali būti vienas kūnas, bet kitkas galvoje. VHS kasetėse gal turiu dar laidas. Su Rasa kelis kartus susitikę buvom. Pasakodavo, kad kiekvieną akimirką savo išorės neapkenčia. Širdis tada atsivėrė, ir supratau, kaip kenčia translyčiai žmonės, gal net daugiau negu mes, homoseksualai. Ten titaniškos kančios.
V: Vilniuje buvo kavinė „Akimirka“. Ten mane jau nuvedė vienas bendradarbis, su kuriuo iki šiol bendraujam. Jis buvo vedęs, jo žmona jo silpnybes žinojo. Oi, ten didžiulis meilės romanas buvo… Su tenoru, operos teatre. Atvirų meilės scenų ten nebuvo, bet labai aišku, kai akys susitinka. Šiaip restoranas – kaip restoranas. Tokia lyg prietema. Įžymybių ten visai ateidavo.
Kai buvo pirmasis gėjų klubas mokslų akademijoje. Ten buvo smagu, ten jau atvirai apsikabinti galėdavai. Paskui, prie „Planetos“ kino teatro, Jakšto gatvėje. Bet ten negalėjau muzikos pakęsti.
Kaune, tai tik žinojau apie kavinę, nesu buvęs, prie Soboro, kiemuose. Jau seni mes buvom. Anksčiau prie Pilies buvo pirtis, prie autobusų aikštės, kur dabar grafitis didelis. Vytauto parkas. Vėliau Ąžuolyne, prie Dainų slėnio tualetas. Vilniuje prie dabartinio MO muziejaus. Palangos vyrų pliažas. O šiaip namuose, tai pas vieną, tai pas kitą.
Vytauto parke ausys ir uodegėlė paruoštos. Jeigu eina gauja, pasistengdavai apsimesti, kad šiaip kalbiesi su kažkuo. Vyrų pliaže irgi mušdavo. Tualete irgi nesijausdavai saugus. Grėsmė visada šalia. Labiausiai bijodavau smurto. Matydavosi kada ateina chuliganai. Mušti ar šantažuoti. Melždavo pinigus, sakydavo, kad pasakys žmonai ar darbovietei.
V: Laisvę. Laisvę būti kuo nori, laisvę viduje būti kuo nori. Laisvę bendrauti su visais atvirai. Jeigu būtų pavojus tėvynei, aš net neabejoju, kad save atiduočiau. Esu daug rizikavęs. Dirbdamas „Atgimime“, aiškiai mačiau vieną žmogų, kuris sekė mane. Aukočiausi, jeigu reikėtų. Dekriminalizavimo nelabai atsimenu, mums gal jau buvo nesvarbu. Bet, jeigu būtų įteisinta partnerystė, kalbėjom su Albinu, kad gal surengtume auksines vestuves, 50-metį. Bet dėl Albino būsenos prarandu viltį. Manęs laukia sunki našta, bet tai yra mylimas žmogus. Esu laimingas, be galo laimingas turėdamas tokį žmogų. Bijau pagalvoti apie tą laiką, kai būsiu vienas. Esam susitarę, kad laidosimės kartu. Perspėti yra ir sesers vaikai. Mintyse kuriu užrašą ant antkapio. Gal jokio, o gal vienas žodis – „mudu“.