Iš asmeninio Stasio Dimbelio archyvo.
„Taip ir norisi sušukti: „Pagaliau!“ Ilgai lauktas, seniai žadėtas pirmas Lietuvos gėjų laikraštis išvydo dienos šviesą. Žengtas tik pirmas žingsnis, tad koks bus mūsų „Naglis“ – dabar jau priklausys nuo mūsų pačių.“ Taip prieš 29 metus Stasys Dimbelis, tuo metu pasivadinęs Aleksu Kudžiu, pradėjo pirmąjį laikraščio „gėjams ir visiems jų draugams“ „Naglis“ numerį. Tuo metu homoseksualūs santykiai tarp vyrų vis dar buvo draudžiami, tačiau gėjai pradėjo po truputį organizuotis, atsirado pirmieji aktyvistai. Pirmuosius numerius leido Lietuvos AIDS centras, nuo kurio vėliau žurnalas atsiskyrė.
„Naglis“ mane labai domino dar gerokai prieš pradedant Lietuvos queer archyvo iniciatyvą. Ankstyvoje paauglystėje esu matęs jo viršelį už spaudos kiosko stiklo savo miegamajame rajone. Tokį nepaprastai traukiantį ir nepasiekiamą. Neatmesčiau galimybės, kad išsigalvojau šį atsiminimą, kai prieš keliolika metų pirmą kartą pavarčiau porą žurnalo numerių, tačiau trauka ir atpažįstamumas atrodė labai realūs.
Deja, šiuo metu archyve neturime nė vieno spausdinto „Naglio“ numerio ir labai apsidžiaugtume bei įsipareigotume kruopščiai saugoti, jei atsirastų žmogus, galintis mums jį padovanoti. O galbūt sugrįš Giedrius, kuris visus 22 redaktoriaus Stasio Dimbelio turėtus leidinius prieš keletą metų pasiskolino rašto darbui? Bet kuriuo atveju, džiaugiamės galėdami pristatyti skaitmenintus visus žurnalo numerius isgirsti.lt. Šia proga, po ilgų paieškų net pavyko susitikti ir pasikalbėti su legendiniu Stasiu Dimbeliu. „Pagaliau!“
Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš arti stebėjote pirmuosius gėjų bandymus organizuotis.
Į visą šį veiklą mane įtraukė Arūnas Dainauskas, kuris buvo nusikaltėlis. Kažkur Žvėryne buvome susitikę, daug šnekėjom, jis apie gėjų suvažiavimą kažką pliurpė, aišku… Buvo tas suvažiavimas, bet labai jau menkutis. Vilniuje Profsąjungų rūmuose buvo kokių 15 žmonių susirinkę. 1992 metais. Jis netgi pinigus rinko, nes buvo jų mėgėjas. Kas davė po 5 rublius, kas daugiau, o aš nedaviau nieko, nes nepatikėjau juo. Aš labai greitai nuo jo atsiribojau. Vėliau jis nusižudė, kai pas jį rado jo filmuotos pornografijos. Tais laikais tai buvo gana drąsu tokią medžiagą turėti.
Kaip atsidūrėte Lietuvos AIDS centre?
Po suvažiavimo Centriniame lektoriume buvome susirinkę, tačiau nieko gero iš to neišėjo. Susitikimo, kuriame dalyvavau su bičiuliu, metu AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas metė tokį iššūkį – būtų gerai, kad atsirastų jaunų žmonių, kurie galėtų su savo publika (gėjais, – aut. past.) dirbti. Tai man draugas ir sako: „O kodėl tau nepabandžius?“ Aš po susitikimo ir priėjau prie Čaplinsko. Tada pradėjau dirbti AIDS centre, Švietimo skyriuje. Nemenčinės plente buvo mūsų namukas. Pamažu pamažu, pirmosios diskotekos ten prasidėjo.
Organizavote pirmąsias diskotekas?
Taip. Paskui perėmė kiti. Truputį nusikomercialėjo ta veikla. Man teko būti gėjų diskotekoje Rygoje, tai visiškai kitas lygis buvo. O pas mus vos ne bakūžėse vyko diskotekos – toks medinis namukas Valakampių pliaže ir truputį padoresnis namas Nemenčinės plente, AIDS centro patalpose. Buvo atskiras namas – narkomanų reabilitacijos centras, tai šalia pastatas. AIDS centro darbuotojai gimtadienius ten švęsdavo. Patalpos buvo AIDS centro, nors jie niekuo neprisidėdavo. Organizuodavau aš su vienu bičiuliu. Jis užpirkdavo gėrimus, o paskui pats bare ir prekiaudavo. Jam atsipirkdavo tai, ką išleisdavo. Vyrukams patiko. Buvo svarbu, kad ne Vilniuje, nuošali vieta. Viena salė buvo, kur rodydavo porno, kitoje – normalūs filmai, bariukas buvo. Kainos buvo ne žvėriškos, bet aukštesnės nei kitur. Šampano taurė kainavo tiek, kiek butelis parduotuvėje. Bet niekas nesipiktino, ten buvo ramu. Dabar taip šneku ir prisimenu su nemalonia priegaide, nes viskas vyko be iniciatyvos iš pačių gėjų pusės – buvo neįmanoma prisikviesti, kad kažkas padėtų organizuoti. Tik vienas bičiulis padėdavo.
Diskoteka Rygoje įsiminė?
Aš patekau į vieną laidą televizijoje. Rygoje buvo pirmas savotiškas gėjų suvažiavimas. Po to buvo diskoteka, kurią filmavo. Nors sakė, kad medžiaga bus rodoma Danijoje, Švedijoje ar dar kažkur, tik ne pas mus, bet ją parodė per Centrinę Ostankino televiziją. Tai buvo turbūt 1992-ieji. Tada viena pikta kaimynė pamatė ir visiems kaimynams išpasakojo. Aišku, mama irgi sužinojo. Aš jai sakau: „Mama, pažįstate mane 40 metų. Negi nuo to jums pasidarysiu blogesnis?“ Mano mama buvo labai protinga, nors baigusi tik 4 klases, jos širdis buvo atvira ir mylėjo mane galų gale. Viskas baigėsi labai ramiai. Nors du mano draugus iš Rygos ir iš Minsko tėvai išvarė iš namų po tos filmuotos medžiagos. Man tai nė kiek nepakenkė. Ir kaimynai, ir darbe, tuo metu televizijoje dirbau, visi žinojo ir niekam tai netrukdė. Nors vienas draugas iš darbo, kai aš jį lydėjau į bendrabutį, man sako: „Stasy, jeigu tai tiesa, aš norėčiau tau į snukį duoti.“ Sakau: „Palauk, ką aš tau asmeniškai blogo padariau?“ Nieko. Bet jam, matyt, buvo gėda, kad jis draugavo su pediku. Aišku, tuomet aš nutraukiau santykius su juo, nes supratau, kad tai netikras draugas.
„Naglis“. Kodėl toks pavadinimas?
Kai kas piktinosi, kad pyderai savo žurnalą pavadino gražiu lietuvišku vardu Naglis. O istorija buvo labai paprasta. Kažkada viename kultūros žurnale buvo straipsnis apie Naglio kalvą Palangoje, tą, pakeliui į vyrų pliažą. Buvo rašoma, kad ten laidodavo visuomenės atstumtuosius. Aš užsikabinau ir pavadinau taip.
Kokia buvo „Naglio“ pradžia?
Kai dirbau Lietuvos AIDS centre, kažkam kilo idėja, kad reikėtų specifinio leidinio, nes „Saugok sveikatą“, kurį leido AIDS centras, buvo nepaprastai nuobodus. Ir aš pats pamąsčiau: kodėl negalėtų būti specifinio leidinio gėjams? Pamąsčiau, gavau palaiminimą ir išleidom. Pradžioje tai ir buvo AIDS centro leidinys.
Pirmieji numeriai buvo tik su piešinukais, jokių ten nuotraukų. Vėliau skaitytojai piktindavosi, kodėl nėra Lietuvos gėjų nuotraukų. „Paskelbk konkursą – prisiųs visi.“ Aha, lietuviai prisiųs. Nuotraukos visada buvo tik iš vakarietiškų leidinių. Nors kai buvau konferencijoje Kenterberyje, vienas vokietis man sako: „Tavo žurnale daug nuotraukų yra iš mūsų žurnalo.“ O ten ne nuotraukos, ten – piešiniai. Vienas jaunas dailininkas iš Marijampolės taškučiais perpiešdavo nuotraukas, nes neturėjau teisės jų spausdinti.
Kartu su juo buvome Amsterdamo praide. Oi, kas tai per renginys! Man iki šiol stovi akyse: ėjom viena iš centrinių gatvių su minia, ir staiga vienam lange stovi trys atletiški vyrukai, iki pusės nuogi – sinchroniškai užlipa ant palangės, atsisuka nugara, nusimauna glaudes, užsimauna, nulipa ir vėl. Aš galvojau, kiek jie tokių stiptizų surengia per dieną, nes procesija tai labai ilgai ėjo. Pakui buvo koncertas, bet mums jau kišenė neleido jame sudalyvauti. Bet pakankamai mielų suvenyriukų parsivežėm. Aišku, ėmėm tik tuos, kurie buvo už dyką.
Labai kenkė Žeraras Sančesas, kuris prisistatydavo prancūzu, kuris paskui išėjo iš AIDS centro. Jis buvo kaip pranašas iš Vakarų. Norėjo perimti „Naglio“ žurnalą. Aš tada pagalvojau: „Nu čia dabar! Lietuvoj leis kažkoks neaiškios tautybės žmogus iš neaiškios šalies!“ Perėmiau iniciatyvą, tai jam labai nepatiko ir išėjo. Paskui Aleksandras Zolotuchinas bandė perimti, buvo pavogęs iš manęs visą medžiagą ir išleido rusišką leidinį „Beregite zdorov’e“. Ką gi teko susitaikyti, nes abu dirbome AIDS centre.
Palaipsniui supratau savo darbo AIDS centre beprasmiškumą. Taip, jie leido veikti gėjų grupei, kontaktavo, tačiau veikla buvo labiau popieriuje nei iš tikrųjų. Vienos konferencijos metu buvau parengęs stendą apie gėjų padėtį Lietuvoje, nieko neslėpdamas. Direktoriui labai nepatiko. Nebuvo jokio įvertinimo. Tad paskui išėjau iš AIDS centro. Tada prasidėjo įdomesnis mano gyvenimas. Dirbau Kauno lėlių teatre, Trakų Karališkajame teatre. Tai man buvo tikras gyvenimas. Visur žinojo, kad aš gėjus, bet jau tada tai man nė kiek netrukdė.
Ar be AIDS centro žurnalas būtų atsiradęs?
Sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Buvo kažkokių mėginimų, tačiau viskas liko tik žodžiuose, nes juk reikia atrasti finansavimą.
Nors vienu metu, kai turėjau menedžerį, kuris save taip skambiai vadino, turėjau finansavimą. Gaudavau tiems laikams visai neblogą atlyginimą. Bet jis dingo ir visi finansavimai dingo. Nors jis mane ir persiviliojo iš AIDS centro. Sakė, kad kam man ten būti, jeigu galima atskirai. Tada ir įsikūrėme bendrabutyje Giedraičių g., kur turėjom kambarėlį, net telefonus turėjom. Kompiuterio turbūt neturėjom… Ai, turėjom, bet kai menedžeris dingo, į redakciją atėjo jo pažįstami, iš kurių jis skolindavosi pinigų, ir išsinešė visą aparatūrą. Man jo pabėgimas buvo smūgis. Tada išsikrausčiau iš Giedraičių g.
Pažinojau vieno knygyno direktorių, jis man padėjo. Išskyrė kambarėlį, kur galėjau rinkti tekstus, gal net ir finansiškai prisidėjo. Pagrinde tai pinigai buvo iš „Naglio“ pardavimų. Nors aš net sau algai negalėdavau pakankamai surinkti, nes labai mažai parduodavom. Bijodavo pirkti. Reikalaudavo, bet pirkti bijodavo. Kaip vienas sakė: „Aš ir pats rašau eiles, gal ir galėčiau atsiųsti, bet, žinote, yra baimė.“ Nu tai ir bijok, smaukykis ten sau vienas į kumštelį! Oi, kaip nekenčiau gėjų tada už jų bailumą! Tik keli vyrukai buvo, kurie padėdavo.
O kokie buvo „Naglio“ skaitytojai? Kiek dėmesio sulaukdavote iš jų?
Labai mažai. Labai mažai. Pagrinde padėdavo vyresnio amžiaus vyrai, o jaunimas buvo labiau vartotojas. Bet ir tai bijojo pirkti. Kaune buvo vienas žmogus, Marijampolėje buvo dailininkas. Kartais aš parašydavau „redakcija“, bet iš tiesų buvau aš vienas. Keletą kartų skelbiau, kad reikalingi pozuotojai. Net skelbiau, kad ne „Nagliui“, o vokiečių ir prancūzų leidiniams reikalingi pozuotojai, kad drąsiau būtų. Nieko. Vienintelis buvo atsiradęs gražiausio vyro konkurso Vilniuje laimėtojas Piotras. Jis vienintelis buvo atėjęs į redakciją ir pozavo nuogas, bet nepavyko man padaryti gerų nuotraukų.
Kaip kurdavote žurnalo turinį?
Tai priklausė nuo finansavimo, taip pat nuo medžiagos. Aš galėjau remtis tik lenkiškais žurnalais, kurių buvo ne vienas. Pats važiuodavau į Varšuvą, ten pažinojau vieno žurnalo redaktorių. Daug įdomios medžiagos buvo iš Rusijos. Kartais dar vienas bičiulis atveždavo ir išversdavo iš anglų kalbos kažką. Dar vyresni kauniečiai padėdavo, kurie iš anksčiau turėjo medžiagos, kurios niekam nerodydavo, aišku, bet suprato, kad gali talpinti „Naglyje“. Už ką aš jiems buvau dėkingas. Sumokėti, aišku, niekada negalėjau.
„Naglį“ galima buvo užsisakyti ir gauti paštu nepermatomame voke. Kaip dar platinote leidinį?
Pradžioje leidinį atiduodavau platinti „Lietuvos spaudai“ ir jie išsiuntinėdavo kioskams. Jie ir spausdino, ir platino. Dažnai kioskininkės net neišstatydavo žurnalo. Bet vienu metu „Lietuvos spauda“ mane pasikvietė ir pasakė: „Pasiieškok kuklesnės spaustuvės.“
Tada aš pats išvežiodavau žurnalą per visą Lietuvą. Vilniuje, Vytenio g. priešais Statybininkų kultūros rūmus buvo kioskas, pavadintas „Knygų namai“ ar panašiai, tai ten šeimininkai priimdavo platinti. Drąsiai platino. Na, ir seksšope Sodų g. Ten buvo faini vyras ir žmona. Platinimas labai sunkiai ėjosi.
Buvote vienas pirmųjų atvirai homoseksualių žmonių, kalbėjusių televizijoje. Kokia buvo viešumo kaina?
Kadangi jau truputį kiti laikai atėjo, tai aš pakankamai drąsiai ėjau tiek į „Prieštarauk“ laidą, tiek į „Šeštadienio pokalbius“. Tas viešumas per daug nepakenkė. Jei pirmoje laidoje truputį jaudinausi, tai jau antroje pakankamai ramiai jaučiausi. Užsigrūdinimas.
Nebuvo jokio palaikymo. Visi bijojo. Aš dalyvavau ne vienoje televizijos laidoje atviru veidu. Tuo metu atsirado ir ta kita grupė, vadovaujama Simonko ir Platovo. Jie buvo kaip savotiški mano konkurentai. Jie orientavosi į Vakarus, mokėjo prisistatyti ir gaudavo finansavimą, kuriuo su niekuo nenorėjo dalintis.
Ar pasitraukimas iš viešumos buvo sąmoningas sprendimas?
Tai nebuvo sprendimas. Tiesiog pamažu viskas klostėsi ne į pačią geriausią pusę. Tiek leidinio gamyba, tiek jo platinimas, tiek skaitytojų abejingumas. Kažkaip numušė ūpą daryti kažką panašaus.
Ar sovietmečiu buvo lengva priimti save?
Aš niekaip nesuprantu, kaip galima kompleksuoti dėl to, koks esi, ko gero, iš prigimties. Prisimenu, dar vaikystėje, kai kaime gyvenau, visi bachūrai bėgo prie moterų pirties lango, o man magėjo prie vyrų. Paskui buvau vieną dėdę įsimylėjęs. Aš net nepajutau, kad esu kažkoks kitoks. Man viskas atrodė natūralu ir normalu. Argi nusikaltimas – mylėti žmogų?
Jūs gimėte kaime?
Taip, Švenčionių rajone, kur gyvenau iki 6 metų. Į pirmą klasę pradėjau eiti jau Vilniuje. Kad aš esu gėjus, supratau labai vėlai. Dar nebuvo šito žodžio. Man buvo 26 metai. Tuo metu dirbau Tarybinio kino meno propagandos biure Vilniuje. Ten atvažiavo vienas svečias iš Maskvos, kuris mane ir suviliojo. Man norėjosi suartėti su vyru, pajusti intymumą. Tačiau, kai tai įvyko, aš ryte pabudau ir galvoju „Ir viskas? Tik tiek?“ Nes jis galvojo tik apie save.
Nebuvo žodžio „gėjus“. O kokie žodžiai buvo?
„Homikas“, „pedikas“, „žydrukas“. Tarpusavyje apibendrintai sakydavom „mūsiškis“. Tada buvo garsi kavinė „Akimirka“ centre, prie tuometinės Lenino aikštės. Aš ten patekau gerokai vėliau, kai jau buvo žinoma, kokia tai kavinė. Nors ten mišri publika būdavo – atėjęs nežinojai, kas yra kas. Nebent tik iš elgesio, nes kai kurie drastiškai elgėsi. Į „Akimirką“ patekti vakarais buvo beveik neįmanoma. Eilės prie durų. Nebent pakiši durininkui, tai tave įleisdavo. Tokiu būdu patekdavome. Dešinėj pusėj buvo restorano salė, ten tik kartą esu buvęs, o kairėj – baras, kur barmenas buvo gėjus. Ten pagrinde gėjiška publika rinkosi. Tik įėjus palei sieną priešais buvo lyg tai trys staliukai su pertvarom. Sėdint prie vieno staliuko, nematydavai kitų – tik sėdinčius kartu. Ten jauku būdavo. Virdavom savo sultyse. Kai kurie būdavo pakankamai arogantiški – tik įeina į barą: „Sveikos, čiuvichos!“ Arba vienas pakankamai žinomas daktaras: „Aš tai pedikas. Kas norėtų mane išdulkinti?“ Va taip prisistatydavo publika. Aš tai to netoleravau.
„Vilnelės“ baras buvo irgi prospekte. Rolandas Šurna ten buvo barmenas, irgi gėjus, kuris paskui neaiškiom aplinkybėm buvo nužudytas. Impozantiškas, aukštas vyrukas. Vėliau Panevėžyje buvo žiauriai nužudytas vyrukas. Buvo toks nepiktybinis. Jis pernelyg drąsiai pasielgė – pasikvietęs iš stoties keletą vyrukų, norėjo su jais pasilinksminti. Šie, supratę, kas jis per vienas, jį žiauriai nužudė. Gal 16 peilio dūrių. Išrengė nuogai, nudūrė ir išmetė į koridorių. Vėlgi, jeigu pasiteirauti, greičiausiai jokios bylos nebuvo. „Pagalvok – pediką nužudė.“ Dar viena iš tokių tragiškų istorijų, o tokių buvo nemažai.
Tuo metu aš nelabai žinojau, tik vėliau sužinodavau, išgirsdavau, kad KGB tardo vyrukus, areštuoja, nors ir nesodina. Ir aš pats perėjau per tą mėsmalę Vidaus reikalų valdyboj. Mane ten taip tardė, kad aš sąmonės buvau netekęs. Kaip šiandien prisimenu, buvo tardytojas pavarde Kliukas. Šlykštus tipas, garbanotas, ryžas, visas prakaitu dvokiantis. Man atrodo, kad jis pats buvo iš mūsiškių. Man reikėjo rašyti pasiaiškinimą detaliai, kaip, su kuo ir kokiu būdu, detaliai. Ne, kad oraliniai ar analiniai santykiai buvo, o „jis savo lytinį organą kišo man į užpakalį“ – būtent šitaip. Tai paskui jis turbūt skaitė ir kaifavo. Svarbu buvo kuo daugiau sužinoti, kas buvo gėjai. Pagrinde jį domino vienas televizijos režisierius. Tuo metu vyko Palangos estradinės muzikos festivaliai, o aš buvau jo asistentas, mes net gyvenom ten vienam kambary namuke, bet aš iš jo nieko tokio nejaučiau, tarp mūsų nieko nebuvo. Tai tas Kliukas nepatikėjo: „Du pedikai vienam kambary miega – ir nesidulkina. Papasakok mano tetai.“ Patardė keletą kartų. Nors man buvo stresas baisus, nes, kai pakvietė į tardymą, atsiuntė raštu kvietimą, mama pamatė. Tai aš greitai sumojau, nes televizijoje dirbo dar vienas žmogus tokia pačia pavarde. Sakau: „Čia sumaišė. Čia jam siuntė tą kvietimą, o ne man.“ Nors, kai išėjau po pirmo tardymo, pirma mintis buvo nusižudyti. Kliukas atėmė paskutinę viltį, kad tu esi žmogus. Tu buvai niekas, padugnė, šiukšlė. Bet pagalvojau: „Gerai, nusižudysiu, bet aš juk ne save, o mamą nužudysiu – jai tai bus koks skausmas.“
Paskui televizijoj jau pradėjau jausti, kad visi: „A, va čia tas, va čia tas.“ Ir paskui išėjau iš televizijos, nors man švietėsi galimybė tapti režisieriumi. Stovėjau su kolege rūkomajame, staiga atbėgo kažkas iš redakcijos ir sako: „Tave kviečia kadrų skyriaus viršininkas.“ Aš pagalvojau, kad kaip tik režisieriaus etato klausimu. Nueinu, sėdi lediniu veidu: „Man nepatinka, draugas Dimbeli, tavo simpatijos vyrams.“ Aš supratau, kad niekaip neišsisuksiu. Tik tiek pasakiau: „Ai, tai čia apkalbos.“ „Bet čia tavęs ieško iš Vidaus reikalų valdybos.“ Ir kaip tik ant tų žodžių atsidaro durys ir įeina Kliukas: „Mes ieškom draugo Dimbelio.“ „O va jis.“ Būk tai sutapo. Tuoj pat mane į juodą Čaiką ir į Vidaus reikalų valdybą.
Netekęs darbo televizijoje, niekur negalėjau rasti naujo. Važinėjau po visą Lietuvą, po kultūros namus. Lyg tai jau ir sutikdavo priimti, kartą net su daiktais atvažiavau, o paskui sako: „Mes jau čia kitą saviškį priėmėm.“ Jie paskambindavo į televiziją, nes žinojo, kad joje dirbau, ir išaiškėdavo. Man atrodo, kad net dvejus metus neturėjau darbo. O tais laikais nedirbant grėsė atitinkamas straipsnis. Tai aš kaip ant adatų gyvenau. Bet išgyvenau.
Kokia buvo pirmoji meilė?
O, pirmoji meilė iki šiol yra ir aš tebemyliu tą žmogų. Jau beveik 40 metų. Tik viena bėda, kad jis gyvena Peterburge. Prieš metus ar du aš ten paskutinį kartą buvau ir nė kiek ta mano meilė neišgaravusi. Pažįstu ir jo žmoną, kuri nebent tik nujaučia, kas per vienas aš esu. Du vaikus dabar turi. Šiaip tai neblogai susiklostė jo likimas.
Pažintis buvo labai netikėta. Vilniuje gastroliavo mėgėjiškas teatras iš Peterburgo. Buvau nuėjęs pažiūrėti, susipažinau su režisieriumi. Ir po dviejų metų aš gaunu iš jo laišką, kad jis mane kviečia į svečius į Peterburgą, dar tada Leningradą. Aš pagalvojau, kad kitas vyrukas, kuris man žiauriai patiko, kviečiasi, nes irgi Aleksandras. Nors žinojau, kad jis gyvena ne Leningrade, o Carskoe Selo, galvojau, kad pas jį važiuoju. Kai tada mane stotyje pasitiko tas režisierius, truputį nusivyliau, bet ką darysi. Gruodžio 31-ąją nukošiau į Peterburgą! Nuėjom pas jį į namus, kur susirinko jaunimo kompanija, daugmaž teatralai. Vienu metu atsidaro durys ir pasirodo ūsuotas vyrukas, toks husaras. Šakės, viskas, čia tas žmogus! Dar net nežinojau jo vardo. Gražiai visi sutikom Naujus metus. Paskui ėjom į Petropavlovsko tvirtovę, ten šampaną gėrėm. Bet jau pakeliui mes buvom tik dviese su Saša ir daugiau niekuo. Taip ir užsimezgė mūsų draugystė. Ir aš beveik kasmet važinėjau. Juo labiau, kad aš tuo metu mokiausi Leningrado muzikos, teatro ir kino institute. Faktiškai aš gyvendavau pas jį, pas jo tėvus.
Ir su Saša mes visiškai netikėtai fiziškai suartėjom. Bet tik tada, kai jis atvažiavo į Vilnių. Mes nuvažiavom į Trakus, maudėmės ir jis mokė mane nardyti. Sako: „Praplauk tarp kojų“. Aš išplaukiau, per daug arti prieš pat jį atsistojau ir susiglaudėm. Taip truputį amo abu netekom. Tada jis uždėjo rankas man ant pečių, o aš jam ant klubų, bet nepasibučiavom dar tada, nors pirma kibirkštėlė jau buvo.
Dar užsukom į Kauną, kur buvom susipykę, nes man susidarė įspūdis, kad jis atvažiavo pafotografuoti Vilnių ar Kauną, ar Trakus, o ne pas mane. Aš supykau ir ilgai nešnekėjom, iki kol jau ėjom į stotį važiuoti į Vilnių. Prisėdom prie Karo muziejaus ant betono. Jis sako: „Kas atsitiko?“ Pasakiau, ką galvojau. Jis pradėjo verkti. Į paskutinį kaimą būtų pas mane važiavęs, o aš staiga tokią sceną iškėliau. Abu paverkėm, apsikabinom, susitaikėm ir daugiau niekada nesipykom. Bet apie meiles nebuvo šnekos. Tiesiog apsikabini, jeigu jauti, kad norisi apsikabinti.
Kai grįžom į Vilnių, pirmą kartą atsigulėm kartu, nes šiaip tai jis gulėjo lovoje, o aš ant grindų buvau pasiklojęs. Tą dieną klojau patalą abiems. Jis labai daug šnekėdavo. Šnekėjo, šnekėjo, o aš galvoju: „Kada tu užsičiaupsi?“ Galų gale kilo pauzė. Jis, matyt, pajuto, kad laukiau. Tada sakau: „Saša, ar galiu tave pabučiuoti?“ Sako: „Bučiuok.“ Aš taip kukliai, nuo smakro, nuo skruostų, kol galiausiai perėjau prie lūpų ir alkūne pajutau, kad jis neabejingas šitiems bučiniams. Tada užsiropščiau. Nuo tada ir prasidėjo mūsų meilė jau su fizine išraiška.
Kai aš jį paskutinį kartą mačiau, man norėjosi jo paklausti: „Kodėl tu priėmei šituos intymius santykius? Tu gi nesi gėjus.“ Ir pats sau atsakiau: „Iš meilės.“ Ir šitaip mes iki šiol… Bent jau prieš Naujus metus būtinai jam paskambinu, o, jeigu yra galimybė, dar ir nuvažiuoju.
Prisimenate kitas vyrų poras?
Man įdomus likimas dviejų vyrukų, su kuriais interviu „Naglyje“ buvau įdėjęs. Ten piešinukas buvo „Romeo + Julius“. Labai gražiai sugyveno. Buvau pas juos svečiuose. Vieno iš jų tėvai viską žinojo. Kai ateidavo svečiai, tai sakydavo, kad antrasis nuomojasi pas juos kambarį. Tik niekas nepastebėdavo, kiek pagalvių ant vienos lovos, o kiek ant kitos. Buvo graži pora. Dar buvo pora, kuri leisdavo vienas kitam į kairę ir į dešinę eiti. Dėstytojas ir gydytojas. Vienas neslėpdamas galėdavo atsivesti vaikiną ir praleisti su juo naktį. Dėl to jokių barnių nekildavo. Buvo toks savotiškas susitarimas. Matyt, vienas kitam reikalingi būdavo. Vis tiek ne vienas. Kai nieko kito šalia nėra, tai gerai ir šitaip.
Kalbėjosi Augustas Čičelis