Mano autoportretuose labai svarbus mokymasis būti kitaip. Šiek tiek sunku apie tai kalbėti, nes man pačiai vis dar yra nemažas emocinis krūvis, vis dar sunku bandyti komunikuoti: vaizdais kažkuriuo metu išmokau, bet verbaliai dar nebūtinai ir ne visomis aplinkybėmis. Išsišaknijimai tampa bandymu išgyvendinti skausmingų patirčių padarinius. Tai procesas labiau vykstantis iš vidaus. O įsišakojimai – iš aplinkos: kas įsispaudžia į tave, kažkaip keičia tavo būvį. Palieka įspaudus, kažkokias žymes, bet ir kaip aš skleidžiuosi į aplinką. Mano autoportretai atsiranda, nes jaučiu, kad aš apie tai galiu kalbėti būtent šitokiu būdu: išreikšti savo kūną ir jo įtampą, jausenas. Nežinau, niekada nemoku gražiai užbaigt sakinių, visada lieka, ant ko kabo…*

Kuratoriai: Augustas Čičelis, Marija Martinaitytė.
Grafinis dizainas: Anton Karyuk.

Parodos atidarymas: rugsėjo 12 d. 16.00–19.00 val. (ateikite sau patogiu laiku). Paroda veikia Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ metu: rugsėjo 13–16 d. 14.00–16.00 val. Pasibaigus festivaliui – „išgirsti“ skaityklos darbo dienomis: rugsėjo 19 d. 15.00–17.00 val., rugsėjo 26 d. 16.00–19.00 val. ir individualiai susitarus. Adresas: „išgirsti“, Darbininkų g. 8-1 (atvira laiptinė, trys laipteliai aukštyn), Vilnius.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

*Fragmentas iš Laimos Stasiulionytės pokalbio su parodos kuratoriais.

Severinos Venckutės fotodokumentacija.

Apie kūrybą ir parodą su Laima Stasiulionyte kalbasi parodos kuratoriai Augustas Čičelis ir Marija Martinaitytė.

Kuo pasikeitė fotografavimo procesas, santykis su fotografija nuo tada, kai tik pradėjai fotografuoti?

Sunku užčiuopti, kaip keitėsi mano santykis su fotografija – visada turėjau ganėtinai nemažai skirtingų krypčių. Procesas mano atveju gan dažnai buvo chaotiškas, nes niekada nebūdavau išsirinkus, ką konkrečiai darysiu. Galiu šiek tiek papasakoti, kaip jis keitėsi su autoportretais. Mano autoportretai – tie, kuriuos laikau rimtesniais, daugiau man reiškiančiais – prasidėjo nuo to, kad tikrai buvo labai bloga psichologinė būsena, atsirado psichosomatinių dalykų, kurie labai persiduodavo kūnui. Tada kažkaip sąmoningai ar nesąmoningai kilo šitas sprendimas – kalbėti apie tas būsenas, ir labai natūraliai pajaučiau, kaip galiu išreikšti savo kūną ir jo įtampą, tą jauseną. Turbūt pirmi mano autoportretai ir atsirado, nes jaučiau, kad apie tai galiu kalbėti būtent tokiu būdu.

Man įdomu ir kitos fotografijos kryptys. Bet supratau, kad neveiktų, jei kitas žmogus, kuriam papasakočiau apie emociją ar dar ką nors, tai atkartotų prieš mano objektyvą. Tai tiesiogiai susiję su manim, mano kūnu, ir atrodo, kad nelabai įmanoma, jog kitas žmogus perteiktų tiksliai, ką jaučiu ir kaip jaučiuosi. Tai labai natūralus, tik nežinau, ar sąmoningas pasirinkimas. Tuo metu man tai buvo vienintelis būdas viską iškomunikuoti.

Kaip keitėsi autoportretai?

Pradžioj buvo atskirties momentas, vienišumo, emocinio atsiskyrimo nuo aplinkos, nuo žmonių, nuo visko. Man atrodė, kad dalykų, kurie su manimi vyksta, tuo metu negalėjau verbalizuoti. Man būdavo sunku kalbėti su žmonėm apie tai, ką patiriu. Bet laikui bėgant, kai pradėjau skirti daugiau dėmesio psichologinei sveikatai, pradėjau jausti, kad labai iš lėto atsiranda ir mano atvirumas tam tikriems dalykams. Supratau, kad galiu sau leisti fotografuoti save taip, kaip noriu ir jaučiuosi. Paskui pradėjo atsirasti ir aplinka fotografijose. Nebe visiška bedugnė, kuri galbūt buvo iš pradžių. Ir tada aplinka galbūt palaipsniui laisvėja, įvairėja: pirma tik namie, o tada atsirandu ir lauke. Aš jaučiuosi vis saugiau tiesiog tai darydama, nebūtinai atsiskyrusi nuo absoliučiai visko pasaulyje. Kartu atsiranda ir santykis su artimais žmonėm, su kuriais irgi galiu jaustis saugiai. Tada ir jie po truputį integruojami į mano fotografiją.

Minėjai, kad dirbi intuityviai, intuityvumas buvo svarbus tavo gyvenime ir kuriant šią parodą. Kaip intuityvumas veikia ir ką reiškia tavo kūryboje?

Aš niekada, kaip minėjau, neturėjau labai aiškios vienos krypties, sąmoningai pasirinkto tyrimo. Galbūt todėl, kad man tai atrodė labai nenatūralu. Dėl to visas procesas remiasi intuicija. Nes aš tuo metu ne tik nelabai galvoju, ką darau, bet kartais netgi specialiai stengiuosi visko aiškiai neapsibrėžti – viduje jaučiu norą būti nuoširdžia su tuo, ką aš darau. Kai bandau labai aiškiai apsibrėžti, man atrodo, kad tas nuoširdumas dingsta – tada jau kuruoji savo veiksmus. Seniau vėlgi tai buvo visiškai nesąmoningas dalykas. O kažkuriuo metu, kai supratau, kad taip vyksta, man netgi pradėjo patikti.

Intuicija labai įvairiai pasireiškia. Bet kokia veikla, bet kokia aplinka, erdvė, kur aš esu tuo metu, dažnai atsiremia į jausmą plačiąją prasme, kurį užfiksuoju gamtoje ar objektuose. Kažkaip pradedu šnekėti apie jausmą kaip apie estetiką. Kartais tai būna labiau klasikinis jausmo supratimas. Tai gali būti šviesos ruožas. Ir man kartais sunku papasakoti, ką užfiksavau, kodėl tai pasirinkau. Čia ir atsiranda intuicija, nes leidžiu sau pernelyg negalvoti, nepersvarstyti momento, ir noras jį pagauti atsiranda visiškai natūraliai. Intuicija mane paskatina užfiksuoti dalykus.

Ką norėtum, kad pastebėtų parodos lankytojas?

Tikėčiausi, kad lankytojas kažką pajus, jam surezonuos emociškai. Aišku, labai svarbi parodos dalis yra išdėstymas ir estetiniai dalykai. Bet turbūt svarbu, kad patirtų ir suprastų, apie ką kalbu šituose darbuose.

Man dar sunku kalbėti apie lankytoją, atrodo, kad tai nuo manęs atsietas procesas: kas vyksta, kai ateina lankytojas. Apie dalykus, kurie man svarbūs, parodoje kalbu darbais, galbūt tekstu. Tai jau yra pasakyta prieš lankytojui ateinant. Šiek tiek sudėtinga šnekėti apie šitą lūkestį, nes kiekvieno lankytojo patirtis yra individualus procesas. Tai va. Taškas. Nenoriu, kad būtų per rimta.

Ką tau reiškia parodos pavadinimas? Nors ne viena jį sugalvojai, bet nuo pat pradžių sakei, kad tau jis artimas.

Parodos pavadinimas atsirado šnekant, ruošiantis parodai su Augustu. Už tai esu jam labai dėkinga. Pradžioje jis pasiūlė šiek tiek kitokį variantą, bet man iš karto tapo labai svarbūs prasminiai apkeitimai – ne įsišaknijimas, o išsišaknijimas. Kaip ir mano autoportretuose, labai svarbus mokymasis būti kitaip.

Ar tai susiję ir su ryšiu su aplinka?

Šiek tiek sunku apie tai kalbėti, nes man pačiai vis dar yra nemažas emocinis krūvis, kai bandau komunikuoti: vaizdais kažkuriuo metu išmokau, bet verbaliai dar ne visada ir ne visomis aplinkybėmis. Išsišaknijimas tampa bandymu išgyvendinti skausmingų patirčių padarinius. Tai procesas, labiau vykstantis iš vidaus. O įsišakojimai – ateina iš aplinkos – įsispaudžia į tave, keičia tavo būvį. Palieka įspaudus, žymes, bet ir aš skleidžiuosi į aplinką.

Ką tau reiškia ši paroda? Kaip veikia parodos erdvė?

Kadangi ši paroda yra pirma asmeninė, tai džiaugiuosi, kad ji vyksta nedidelėje erdvėje. Tai yra mano prisistatymas, kvietimas susipažinti. Ir šita erdvė man leidžia gan nuoširdžiai tvarkytis su darbais, galbūt paieškoti įdomesnių sprendimų. Konvencionalioje erdvėje turbūt būtų sudėtingiau tai daryti. Ir komanda, su kuria ruošiu parodą, man svarbi. Supratau, kad būtų labai  sunku, jeigu nepasitikėčiau žmonėmis. Jaučiu, kad tikrai yra labai daug rūpesčio, man duodama pakankamai erdvės plėtoti, galvoti, rinktis. Nemanau, kad vienai būtų pavykę dabar prieiti iki asmeninės parodos. Nežinau, niekada nemoku gražiai užbaigt sakinių, visada lieka, ant ko kabo…

Man sunkiau yra žodžiais šnekėti apie šiuos dalykus, tai svarbu įtraukti momentą, kad vis tiek kažkaip dalinuosi, nors ir sudėtinga.

An important aspect of my self-portraits is learning different ways of being. Talking about it is a little difficult, it still comes with a strong emotional charge, I still struggle to communicate it: I have learned, at one point, to do it through images but not necessarily words and not in all circumstances. Rooting out is an attempt to deal with the consequences of painful experiences. It is a process coming rather from within. While branching in is more about the environment: what gets imprinted on you changes your being somehow. It leaves imprints, markings, but it’s also I who is spreading into the environment. My self-portraits come about because I feel that they’re one way of talking about it: expressing my body and its tensions, its sensations. I don’t know, I’m never good at finishing sentences beautifully, there is always something left hanging…*

Curators: Augustas Čičelis, Marija Martinaitytė.
Graphic design: Anton Karyuk.

Exhibition opening: September 12, 16.00–19.00 (come when it is convenient for you). The exhibition is opened during the Vilnius Queer Festival Kreivės on Sepetember 13–16, 14.00–16.00. After the festival – during the working days of “išgirsti” reading room – on September 19, 15.00–17.00, September 26, 16.00–19.00, or by appointment. The address: “išgirsti”, Darbininkų g. 8-1 (open entrance, three steps up), Vilnius.

The exhibition is partially funded by the Lithuanian Council for Culture.

*Excerpt from Laima Stasiulionytė’s conversation with the exhibition curators.