Vytauto Paplausko paroda „Kūnas ir geismas“ pristato nuotraukų seriją, kuri atsiskleidžia kaip intymus vaizdo dienoraštis, laviruojantis ant trapios ribos tarp kūniško sąmoningumo ir seksualinės pasąmonės. Darbai atsirado iš ilgos kūno bei jo patirčių stebėsenos, jie artikuliuoja subtilų, bet atkaklų tyrinėjimą, kaip geismas, pažeidžiamumas ir kasdieniai veiksmai konstruoja savasties kalbą. Menininko praktikos juda nuo dokumentavimo link introspektiškesnio režimo, kuriame fotografinis atvaizdas tampa ir transformacijos proceso liudininku, ir dalyviu. Kaip pastebi Vytautas, ši serija išaugo iš besikeičiančio santykio su savo paties kūnu ir išlaisvintos tapatybės raiškos, formuojamos homoerotinio geismo.

Vytauto nuotraukos priešinasi tiesmukam pasakojimui. Jos veikiau funkcionuoja kaip fragmentai, jusliniai įrašai, svyruojantys tarp fikcijos ir išgyventos patirties. Kūnas čia pasirodo ne kaip stabilus objektas, o kaip kaitus paviršius, pažymėtas laikiškumo, pojūčių ir sąveikos atspaudų. Glaudžiai aprėminti gestai, kasdienių objektų palytėjimai, sustabdyto intymumo akimirkos sukuria ritmą, primenantį ir kino montažą, ir atminties logiką. Šia prasme paroda funkcionuoja ne tiek kaip linijinė istorija, kiek kaip susidūrimų konsteliacija, kurioje kiekvienas atvaizdas yra taktiliškas mazgas platesniame afekto lauke.

Šių darbų centre – balansavimas tarp atskleisties ir paslėpties. Fotografinis kadras nuolat inscenizuoja atidengimo veiksmą: į šviesą įspausta oda, įtempti ar atpalaiduoti raumenys, iki plyšimo taško ištemptas audinys. Vis dėlto šie momentai niekada iki galo neatvedami iki skaidrumo. Vietoje to jie pabrėžia žvilgsniui esmišką dviprasmybę, įtampą tarp žiūrėjimo ir buvimo stebimam. Tokiu svyravimu serija homoerotinį žvilgsnį pertvarko į veiksnumo – o ne objektifikacijos – erdvę. Ji tampa atpažinimo būdu, abipusiu procesu, kuris įtraukia ir vaizduojamąjį, ir žiūrovą į geismo ir interpretacijos aktus.

Materialus pasaulis, ant medinio paviršiaus paliktos kojinės, palinkusi porceliano figūra, juodo drabužio klostės tampa kūniško buvimo tęsiniais. Šie objektai – daugiau nei rekvizitas; tai taktiliniai likučiai, indeksuojantys kasdienio gyvenimo ritmus. Iškeldamas juos į pirmą planą menininkas patalpina erotiką kasdienybėje, sugriauna įsivaizduojamą skirtį tarp nepaprasto afekto ir įprasto gesto. Materialumo akcentavimas rezonuoja su platesniais egzistenciniais klausimais ir suponuoja, kad kūno sąveika su tekstūra, trintimi ir šviesa yra žinojimo forma ir trumpalaikių pojūčių, besipriešinančių kalbinei artikuliacijai, saugykla.

Svarbu, kad parodos vieta – queer bendruomenės erdvė – įneša papildomą reikšmės sluoksnį. Čia vaizdai funkcionuoja kaip bendruomeniški kreipiniai, siūlantys vizualinį žodyną dalintis homoerotinio geismo ir pažeidžiamumo patirtims. Galerija tampa erdve kolektyviniam liudijimui, kur privatūs pojūčiai verčiami viešuoju diskursu, neprarandant jų intymumo. Šis reliacinis matmuo darbus įveda į platesnį pokalbį apie queer matomumą, saugumą ir reprezentacijos politiką. Paroda kviečia žiūroves permąstyti ir savo juslines bei jausmines istorijas, pamatyti kūną kaip kintančią duomenų bazę, formuojamą geismo ir kasdienių egzistencijos ritualų.

Vytautas Paplauskas yra menininkas, dirbantis su fotografija ir tapyba. Jis įgijo bakalauro laipsnį 2011 m. Bornmuto menų universitete (JK). Jo ankstyvąją kūrybą įkvėpė hard-edge tapyba, kuriai būdinga geometrinės formos, fragmentiškos kompozicijos ir atidumas neigiamai erdvei. Nuo 2015 m. Vytautas aktyviai užsiima fotografija, dokumentuoja kultūrines scenas ir kartu vysto asmenines menines praktikas. Pastarosiose savo nuotraukų serijose jis tyrinėja kūniškas patirtis, tapatybės formavimą, intymumą ir homoerotinio geismo išraiškas.

Parodą kuruoja Anton Karyuk ir Augustas Čičelis.

Parodos atidarymas vyks 2026 m. gegužės 9 d., 16–19 val. Parodą galima apžiūrėti ketvirtadieniais 16–19 val. arba kitu laiku iš anksto susitarus iki birželio 4 d. Adresas: „išgirsti“, Darbininkų g. 8-1 (pirmas aukštas, palypėjus tris laiptus), Vilnius.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Vytautas Paplauskas’ exhibition “Body and Lust” presents a photographic series that unfolds as an intimate visual diary, one that navigates the fragile territory between bodily awareness and the sexual unconscious. Emerging from a prolonged observation of the body and its lived experiences, the works articulate a subtle yet insistent inquiry into the ways desire, vulnerability, and everyday gestures construct a language of selfhood. The artist’s practice evolves from documentary engagement toward a more introspective mode, where the photographic image becomes both witness and participant in processes of transformation. As Vytautas notes, this series grew from a shifting relationship with his own body and from an increasingly liberated expression of identity shaped by homoerotic desire.

Vytautas’ photographs resist straightforward narration. Instead, they function as fragments, sensory inscriptions that oscillate between fiction and lived experience. The body appears here not as a stable object but as a mutable surface, marked by temporality, sensation, and the residual traces of interaction. Close-cropped gestures, tactile encounters with mundane objects, and moments of suspended intimacy generate a rhythm that recalls both cinematic sequencing and the logic of memory. In this sense, the exhibition operates less as a linear story and more as a constellation of encounters, where each image acts as a tactile node within a broader affective field.

Central to the works is the negotiation between exposure and concealment. The photographic frame repeatedly stages acts of unveiling: skin pressed into light, muscles flexed or relaxed, fabric stretched to the point of rupture. Yet these moments never fully resolve into transparency. Instead, they emphasize the ambiguity inherent in the gaze, the tension between looking and being looked at. Through this oscillation, the series reconfigures the homoerotic gaze as a site of agency rather than objectification. It becomes a mode of recognition, a mutual process through which both subject and viewer are implicated in acts of desire and interpretation.

The material world, socks left on a wooden surface, leaning porcelain figure, the folds of a black garment, emerges as an extension of corporeal presence. These objects are not mere props; they are tactile residues that index the rhythms of everyday life. By foregrounding such details, the artist situates the erotic within the mundane, collapsing the perceived distinction between extraordinary affect and habitual gesture. This emphasis on materiality resonates with broader existential concerns, suggesting that the body’s encounters with texture, friction, and light constitute a form of knowledge and repository of fleeting sensations that resist linguistic articulation.

Importantly, the exhibition’s presentation within a queer community space introduces an additional layer of significance. Here, the images function as acts of communal address, offering a visual vocabulary through which experiences of homoerotic desire and vulnerability can be shared. The gallery becomes a site of collective witnessing, where private sensations are translated into public discourse without forfeiting their intimacy. This relational dimension situates the work within broader conversations on queer visibility, safety, and the politics of representation. The exhibition invites viewers to reconsider their own sensory and affective histories, to recognize the body as an evolving database shaped by desire and the quotidian rituals of existence.

Vytautas Paplauskas is an artist working across photography and painting. He received a BA in Cinematography from Arts University Bournemouth (UK) in 2011. His early practice was informed by the tradition of hard-edge painting, characterised by geometric forms, fragmented compositions, and a pronounced attention to negative space. Since 2015, Vytautas has been actively engaged in photography, primarily documenting cultural scenes while simultaneously developing a personal artistic practice. His recent photographic series explores bodily experience, the formation of identity, intimacy, and expressions of homoerotic desire.

The exhibition is curated by Anton Karyuk and Augustas Čičelis.

The exhibition opens on May 9, 2026, at 4.00–7.00 PM. The exhibition is open on Thursdays at 4.00–7.00 PM, or by appointment, until June 4. The address: “išgirsti”, Darbininkų g. 8-1 (open entrance, three steps up), Vilnius.

The exhibition is partially funded by the Lithuanian Council for Culture.