Pagrindimas

Nėra jokių mokslinių įrodymų, kurie leistų teigti, kad homoseksualumas ar biseksualumas patys savaime reiškia tam tikrą polinkį psichopatalogijai ar blogam prisitaikymui. 1957 m. tyrimas, kuriame nebuvo rasta skirtumų tarp neklinikinių heteroseksualių bei homoseksualių vyrų imčių atsakų į projekcinį testą, buvo vienas pirmųjų, metusių iššūkį istoriškai nusistovėjusioms prielaidoms. Vėlesniuose tyrimuose taip pat nebuvo aptikta jokių skirtumų tarp heteroseksualių ir homoseksualių grupių pažintinių gebėjimų, psichologinės gerovės ir savigarbos. Tiriant neklinikines biseksualių vyrų ir moterų imtis, nebuvo nustatyta jokių psichopatologijos požymių.

Pastaruoju metu galima pastebėti, kad reparatyviosios (angl. conversion, reparative) terapijos šalininkai ir toliau atkakliai siekia patologizuoti neheteroseksualias orientacijas. Vis dėlto pagrindinės psichinės sveikatos organizacijos (Amerikos psichiatrų asociacija 1974 m., Amerikos psichologų asociacija 1975 m., Amerikos santuokos ir šeimos terapijos asociacija 1991 m., Amerikos konsultavimo asociacija 1996 m., Kanados psichologų asociacija 1995 m., Nacionalinė socialinių darbuotojų asociacija 1996 m.) patvirtino, kad homoseksualumas ir biseksualumas nėra psichinės ligos.

Be to, vis daugiau literatūros, kurioje analizuojami įvairūs veiksniai, susiję su bendru psichologiniu funkcionavimu, rodo, kad nėra tiek jau daug reikšmingų skirtumų tarp heteroseksualių, homoseksualių ir biseksualių žmonių. Nustatyta, kad šaltiniai, kuriuose homoseksualumas ir biseksualumas yra priskiriamas psichinėms ligoms, yra metodologiškai nepatikimi. Apžvelgus šią literatūrą, nustatytos tokios rimtos metodologinės klaidos kaip neaiškus sąvokų apibrėžimas, netikslus tyrimo dalyvių suskirstymas, netinkamos palyginamosios grupės, prieštaringos imčių sudarymo procedūros, svarbių socialinių veiksnių ignoravimas, abejotinų matavimo priemonių naudojimas. Nors šiuose tyrimuose prieinama prie išvados, kad homoseksualumas yra psichinė liga, nėra jokių empirinių duomenų, kurie pagrįstų šiuos netiksliai lesbietes, gėjus ir biseksualius asmenis apibūdinančius įsitikinimus.

Tyrimuose, kuriuose aptinkami tam tikri skirtumai heteroseksualių ir homoseksualių asmenų psichologinio funkcionavimo srityje, šie skirtumai yra priskiriami su stigmatizija seksualinės orientacijos pagrindu susijusio streso padariniams. Šie rezultatai sutampa ir su kitų tyrimų duomenimis, siejančiais diskriminacinio elgesio patyrimą su psichologiniu distresu. Išanalizavus pastaruoju metu atliktus populiacijos tyrimus, nustatyta, kad didesnė lesbietėms ir gėjams būdinga psichiatrinio distreso ir piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis rizika yra susijusi su neigiamais stigmos padariniais.

Taikymas

Psichologai yra skatinami nesieti kliento neheteroseksualios orientacijos su psichosocialinės raidos sutrikimais ar psichopatologija. Praktikoje, besiremiančioje netiksliais, pasenusiais ir patologizuojančiais požiūriais į homoseksualumą ar biseksualumą, kliento problemos gali būti neteisingai susietos su jo neheteroseksualia orientacija. Nustatyta, kad beveik du trečdaliai tyrime dalyvavusių psichoterapijos klientų teigė, jog jų terapeutai jiems sakė, kad būdami gėjais ar lesbietėmis jie negali tikėtis gyventi visaverčio ir produktyvaus gyvenimo, sukurti stabilių santykių. Tokie tvirtinimai kyla iš fundamentalaus įsitikinimo, kad homoseksualumas ir biseksualumas reiškia arba yra automatiškai siejamas su psichinėmis problemomis ar sutrikimais.

Klientai, kurie susidūrė su įsitikinimais, kad homoseksualumas ir biseksualumas yra psichinė liga, gali patys turėti vidinių (internalizuotų) neigiamų nuostatų. Tokiu atveju svarbu atkreipti dėmesį į internalizuotos stigmos padarinius. Priklausomai nuo kliento psichologinio pasiruošimo šie padariniai gali būti analizuojami tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Iškeliant terapijos tikslus bei tyrinėjant neigiamus žalingų įsitikinimų padarinius, patariama taikyti bendradarbiavimo požiūrį. APA  „…remia tikslios mokslinės ir profesionalios informacijos apie seksualinę orientaciją sklaidą, kuria siekiama pasipriešinti šališkumui“ ir „…prieštarauja asmenų ar organizacijų selektyviam bei iškraipančiam mokslinių duomenų apie homoseksualumą naudojimui, siekiant daryti įtaką viešajai valstybės politikai ar viešajai nuomonei“.

Pagrindimas

Pastaraisiais metais terapeutų pastangos keisti seksualinę orientaciją padažnėjo bei tapo labiau matomos. Terapinės intervencijos, kuriomis siekiama keisti, modifikuoti ar suvaldyti nepageidaujamą neheteroseksualią orientaciją yra vadinamos pastangomis keisti seksualinę orientaciją (angl. SOCE – sexual orientation change efforts). Klientai, kurie nori pakeisti savo seksualinę orientaciją, dažnai kreipiasi į taip vadinamas „ex-gėjų“ (angl. ex-gay) programas ar organizacijas. Daugelis iniciatyvų keisti seksualinę orientaciją kyla iš religija paremto ex-gėjų judėjimo, nors egzistuoja ir keli psichoterapiniai požiūriai. Pavyzdžiui, modelis, kuriame vyrų homoseksualumas išgydomas terapijoje išsprendžiant prieraišumo tai pačiai lyčiai trūkumą.

Literatūros, apimančios kelis dešimtmečius, apžvalgos parodė, jog bandymai keisti seksualinę orientaciją yra neveiksmingi. Šios apžvalgos atskleidžia rimtas metodologines problemas, aptinkamas tokio pobūdžio tyrimuose – šališkos imčių sudarymo technikos, netiksli subjektų klasifikacija, vertinimai paremti tik asmenų apklausomis, silpnos rezultatų vertinimo priemonės arba jų nebuvimas. Net patys optimistiškiausi pastangų keisti seksualinę orientaciją šalininkai tvirtina, kad pakeisti seksualinę orientaciją beveik neįmanoma ir mažiau nei trečdalis tokių tyrimų dalyvių patvirtina gydymo sėkmę. Todėl dabartinėmis įrodymais grįstos praktikos aplinkybėmis pastangos keisti seksualinę orientaciją negali būti rekomenduojamos kaip veiksmingas gydymo būdas. Be to, remiantis APA politika dėl Tinkamo palaikančiojo atsako į su seksualine orientacija susijusį distresą ir keitimo pastangas, „…nauda, apie kurią kalba asmenys, dalyvavę seksualinės orientacijos keitimo iniciatyvose, gali būti taip pat pasiekta ir pasitelkiant požiūrius, kuriais nekeliamas tikslas keisti asmens seksualinės orientacijos“.

Tyrimais įrodyta, kad pastangos keisti seksualinę orientaciją gali daryti žalą klientams. Nustatyta, kad daugelis klientų teigia, kad iš savo terapeutų jie gavo klaidinančią informaciją apie seksualinės orientacijos prigimtį bei lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų gyvenimo ypatumus. Be to, autoriai pastebėjo, kad daugeliui tyrimo dalyvių nebuvo pateikta adekvati informuoto sutikimo dėl reparatyviosios terapijos procedūrų taikymo forma, kaip tai numatyta APA rezoliucijoje dėl tinkamų terapinių atsakų į seksualinę orientaciją. Nesėkmingi bandymai pakeisti seksualinę orientaciją gali sukelti neigiamas pasekmes. Tai – intymumo vengimas, seksualiniai sutrikimai, depresija ir polinkis į savižudybę.

Visuomenėje vis dar paplitęs išankstinis nusistatymas ir klaidinga informacija apie homoseksualumą ir biseksualumą dažnai yra glaudžiai susiję su klientų noru pakeisti seksualinę orientaciją. Nustatyta, kad neigiamų nuostatų ir įsitikinimų apie homoseksualumą ir biseksualumą internalizacija yra vienas iš svarbių veiksnių, motyvuojančių asmenis keisti savo seksualinę orientaciją. Galimų netekčių baimė (pvz., šeimos, draugų, karjeros, dvasinės bendruomenės), pažeidžiamumas priekabiavimui, diskriminacijai ir smurtui taip pat gali daryti įtaką asmens baimei identifikuoti save kaip lesbietę, gėjų ar biseksualų. Galiausiai, kai kurie klientai taip pat teigia, kad jų neheteroseksuali orientacija nedera su jų religiniais įsitikinimais ar vertybėmis.

Taikymas

Psichologai yra raginami atsargiai vertinti kliento norą keisti seksualinę orientaciją. Turėdamas omenyje internalizuotą homonegatyvumą ir prieš homoseksualius asmenis nukreiptų religinių įsitikinimų poveikį kliento siekiui keisti seksualinę orientaciją, psichologas, susidūręs su tokiu prašymu, turi būti apdairus ir dėmesingas. Psichologo etika įpareigoja psichologus suteikti neteisingai informuotiems klientams tikslią informaciją apie seksualinę orientaciją. Psichologai yra skatinami atkreipti dėmesį ir įvertinti kliento šališkumą bei internalizuotus nusistatymus seksualinės orientacijos atžvilgiu, kurie gali daryti neigiamą poveikį kliento savęs supratimui. Suteikdami tikslią informaciją apie socialinius streso šaltinius, lemiančius sunkumus, susijusius su seksualinės orientacijos priėmimu, psichologai gali neutralizuoti stigmos poveikį bei stiprinti kliento atsparumą ateities iššūkių atžvilgiu.

APA rezoliucijoje dėl tinkamų terapinių atsakų į seksualinę orientaciją atkreipiamas dėmesys į tam tikrus svarbius aspektus. Rezoliucija nurodo, kurios Etikos kodekso dalys yra taikytinos su homoseksualiais ir biseksualiais suaugusiaisiais, vyresnio amžiaus žmonėmis ar jaunimu dirbantiems psichologams. Šios dalys apima diskriminacinių praktikų draudimą (homoseksualumą ar biseksualumą patologizuojančiais požiūriais grįstas gydymas); mokslinių ar klinikinių duomenų iškraipymą (nepagrįstas tvirtinimas, kad seksualinė orientacija gali būti pakeista); informuoto sutikimo būtinybę. Pasirašant informuotą sutikimą, svarbu aptarti su klientais empirinių duomenų dėl seksualinės orientacijos keitimo veiksmingumo trūkumą, galimą riziką, suteikti tikslią informaciją apie seksualinę orientaciją. Ši rezoliucija ragina psichologus tinkamai įvertinti gydymo būdus, jų teorinį pagrindimą, galimus rezultatus, alternatyvius gydymo požiūrius. Be to, nepatariamas priverstinis gydymas, ypač dirbant su jaunimu.

Psichologams nemažai sunkumų kelia klientai, išgyvenantys konfliktą dėl savo seksualinės orientacijos ir religinių įsitikinimų. Galimas galutinis tikslas, dirbant su tokiais klientais, galėtų būti jų seksualinės orientacijos ir religinės identifikacijos integracija, kuomet klientas, vis labiau priimdamas savo homoseksualumą, juda nuo konservatyvių prie atviresnių bei palaikančių religinių denominacijų. Vis dėlto kai kuriems klientams, ypač tiems, kurie savo religinę orientaciją laiko svarbesniu tapatybės aspektu nei seksualinė orientacija, toks perėjimas gali būti neįmanomas. Tokiu atveju klientas gali nuspręsti teikti pirmenybę savo religiniams įsitikinimams, o ne seksualinei orientacijai, bei ieškoti būdų, kaip tai suderinti. Vis dėlto svarbu paminėti, kad tai nėra tapatu seksualinės orientacijos keitimui ar net suvaldymui. Gydymo tikslas turi būti suformuluotas, atsižvelgiant į asmeninės integracijos siekiamybę.

Psichologai raginami įvertinti klientų emocinį bei socialinį distresą, sukeltą nesėkmingų bandymų keisti seksualinę orientaciją. Pastebėta, kad pastangos keisti seksualinę orientaciją gali daryti nemažai žalos klientams. Emociniai tokio gydymo padariniai gali būti intymių santykių vengimas, depresija ir nerimas, seksualinio funkcionavimo problemos, ketinimai nusižudyti, dvigubas stigmatizacijos jausmas, kylantis dėl buvimo homoseksualiu bei nesugebėjimo pakeisti savo orientacijos. Psichologai, dirbantys su vyrais, bandžiusiais keisti seksualinę orientaciją, yra skatinami atkreipti dėmesį į „nevyriškumo“ jausmą, kurį sukelia dalyvavimas programose, teigiančiose, kad „tikri“ vyrai negali būti gėjai. Be to, svarbu pastebėti, kad seksualinę orientaciją bandę keisti asmenys, atskleisdami savo seksualinę orientaciją, dėl menko susipažinimo su lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų bendruomene gali susidurti su nemažai socialinio prisitaikymo problemų. Jiems taip pat gali būti reikalinga parama dėl galimų netekčių (pvz., šeiminių santykių, ryšių su religine bendruomene ir t.t.) Atsižvelgiant į tai, kad asmens seksualinės orientacijos priėmimas yra teigiamai susijęs su subjektyviu pasitenkinimu gyvenimu, palaikanti, nešališka terapinė aplinka gali padėti klientui įveikti internalizuotą stigmą ir kurti visavertį, teigiamu požiūriu į save paremtą gyvenimą.