Pagrindimas

Gyvenimas heteroseksistinėje visuomenėje neišvengiamai kelia daug iššūkių neheteroseksualios orientacijos žmonėms. Daug lesbiečių, gėjų ir biseksualių žmonių susiduria su socialine stigma, heteroseksizmu, smurtu ir diskriminacija. Stigma apibrėžiama kaip neigiama socialinė nuostata ar socialinis nepritarimas tam tikroms asmens savybėms, galintis formuoti išankstinę nuostatą bei lemti asmens diskriminaciją. Heteroseksizmas apibrėžiamas kaip „ideologinė sistema, kuri neigia, žemina ir stigmatizuoja bet kokią neheteroseksualaus elgesio formą, tapatumą, santykius ar bendruomenę“. Šie iššūkiai gali kelti nemažai mažumos streso lesbietėms, gėjams ir biseksualiems asmenims, kurie neretai yra toleruojami tik tol, kol slepia savo seksualinę orientaciją. Mažumos stresą gali kelti tiek nuolatiniai kasdieniai incidentai (pvz., gėjus pašiepiančių juokelių girdėjimas), tiek ir rimtesni neigiami įvykiai (tokie kaip darbo, gyvenamosios vietos netekimas, vaikų globos netekimas, fizinis ar seksualinis užpuolimas). Prieš homoseksualus nukreiptą viktimizaciją patyrė apytiksliai 1 iš 8 lesbiečių bei biseksualių asmenų ir beveik 4 iš 10 gėjų JAV. Išorės stigma, smurtas ir diskriminacija gali lemti „juntamą stigmą“, nuolatinį subjektyvų grėsmės asmens saugumui ir gerovei jausmą.

Homoseksualių asmenų viktimizacija ir diskriminacija yra siejama su psichikos sveikatos problemomis ir psichologiniu distresu. Tapatybei formuojantis kraštutinės stigmos sąlygomis, lesbietės, gėjai ir biseksualūs asmenys įgyja neigiamų vidinių nuostatų neheteroseksualumo atžvilgiu. Apžvelgus tyrimus apie lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų vidinį heteroseksizmą, nustatyta, kad stipresnis vidinis heteroseksizmas yra susijęs su savigarbos problemomis, depresija, psichosocialiniu ir psichologiniu distresu, fizine sveikata, intymumu, socialine parama, santykių kokybe bei profesinė raida.

Lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų stigma pasižymi ir reikšmingais skirtumais. Gyvendamos visuomenėje, kur seksizmo įtaka vis dar plačiai paplitusi, lesbietės ir biseksualios moterys susiduria su išankstinėmis nuostatomis tiek dėl seksualinės orientacijos, tiek dėl lyties. Gėjai ir biseksualūs vyrai susiduria ne tik su nuostatomis dėl seksualinės orientacijos, bet ir spaudimu atitikti vyriškumo normas, paplitusias tiek platesnėje visuomenėje, tiek konkrečiose subkultūrose, kurioms jie priklauso. Biseksualios moterys ir vyrai gali susidurti su negatyvumu bei stigmatizacija tiek lesbiečių ir gėjų tarpe, tiek tarp heteroseksualių asmenų. Pastebėta, kad dėl besikaupiančių heteroseksizmo, seksizmo ir rasizmo padarinių lesbietėms, gėjams ir biseksualiems žmonėms, priklausantiems rasinėms/tautinėms mažumoms, kyla didesnė rizika patirti stresą. LGB jaunimą veikiantys socialiniai stresoriai, tokie kaip žodinis ir fizinis smurtas, yra siejami su akademinėmis problemomis, pabėgimais, prostitucija, piktnaudžiavimu psichotropinėmis medžiagomis, savižudybėmis. Provincijoje, kur yra nedidelis LGB asmenų matomumas bei mažesnis LGB asmenis remiančių organizacijų skaičius, lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų socialinė izoliacija gali būti dar didesnė.

Tyrimais nustatyta, kad tam tikri situaciniai veiksniai daro įtaką lesbiečių, gėjų ir biseksualių asmenų gyvenimui bei jų stigmos patyrimui. Tarp šių veiksnių yra rasė ir tautybė, imigracijos statusas, religija, geografinė–regioninė padėtis, kaimo ar miesto vietovė, kilmės šalis, ankstesnis ir dabartinis socioekonominis statusas, amžius ir karta, negalė, ŽIV statusas ir lyties tapatumas ir lyties raiška.

Taikymas

Psichologai yra raginami suprasti, kad visuomenės stigmatizacija, išankstinės nuostatos ir diskriminacija lesbietėms, gėjams ir biseksualiems asmenims gali kelti nemažai streso bei nerimo dėl asmeninio saugumo. Terapinėje aplinkoje, visų pirma, yra labai svarbu sukurti saugumo atmosferą (žr. 4 gairę). Svarbus psichologo stigmos poveikio supratimas bei gebėjimas šį supratimą ir pripažinimą parodyti klientui. Psichologai, dirbantys su lesbietėmis, gėjais ir biseksualiais asmenimis yra raginami įvertinti kliento viktimizacijos istoriją, susijusią su patirtu priekabiavimu, diskriminacija ir smurtu. Be to, svarbu įvertinti kliento akivaizdžias ir mažiau akivaizdžias vidinio heteroseksizmo apraiškas. Skirtingi tokių situacinių veiksnių, kaip lytis, rasė, tautybė, kultūrinis kontekstas, socialinė klasė, religija, negalė, geografinis regionas, ir kitų tapatybės aspektų deriniai gali lemti skirtingus stigmatizacijos iššūkius bei įveikos būdus. Šių situacinių skirtumų pasekmė gali būti ir kitoks klinikinis paveikslas bei klinikiniai poreikiai. Dėl šių priežasčių nustatant, kokios intervencijos bus priimtinos bei veiksmingos klientui, analizuojant, kaip klientas vertina psichoterapijos rezultatus, psichologams yra svarbu suprasti bei atsižvelgti į šiuos situacinius veiksnius.

Tarp siūlomų intervencijų galima paminėti šias: (1) kliento saugumo jausmo didinimas ir streso mažinimas, (2) asmeninių ir socialinių išteklių plėtra, (3) užsitęsusios traumos išsprendimas, (4) kliento įgalinimas pasipriešinti socialinei stigmai ir diskriminacijai, kai tai tinkama. Psichologai skatinami planuoti intervencijas tik įvertinus saugumo bei socialinės paramos lygį kliento aplinkoje. Pavyzdžiui, klientus, kuriems jų homoseksuali ar biseksuali tapatybė yra labiau priimtina, psichologai gali nukreipti į vietos paramos grupes ar kitas bendruomenės organizacijas. Tuo tarpu klientams, kurie vis dar nesijaučia jaukiai dėl savo neheteroseksualios orientacijos, gali būti naudingi interneto ištekliai. Riziką bei naudą psichologai turėtų įvertinti kiekvienu individualiu atveju. Kadangi stigma yra taip plačiai persmelkusi visą kultūrą, ji ne visuomet gali būti matoma ir LGB asmenų. Psichologams gali būti naudinga atidžiau įvertinti, kaip stigma pasireiškia jų klientų gyvenime, net jeigu ji nenurodoma kaip vienas iš kreipimosi motyvų.